Ema pratrūko, tuo tarpu suskambo jos mobilusis, ekrane švietė vardas Vilius. Ji taip ir neatsiliepė. Skambino dar kartą ir dar kol galiausiai telas buvo išjungtas...
Sunku buvo ją matyti tokią liūdną. Lukas ir aš bandėm ją raminti. Nieko mums neišėjo.
- Nu saulyt, visi jie tokie asilai. Gi žinai.
- Jo pritariu jie visi tokie išskyrus aš, - Lukas tai pasakęs pažiūrėjo į mane.
- Mhm.... – Ema pakilo, užsimetė paltą ir išėjo.
- Ema, kur eini? Gal tave palydėti, - žvilgsniu ji leido suprasti, kad ji nenorėjo, kad kažkas ją liūdėtų ar būtų šalia. Tokiomis akimirkomis žmogui reikia pabūti vienaam.
- Nu ji išėjo, manau kvailai ji nepasielgs, - nuliūdusi pasakiau Lukui.
- Jei vienai pabūt reikia. – Tai pasakęs Lukas prisėdo šalia manęs. Ir vėl pasigirdo skambutis į duris.
- Aš atidarysiu, pasėdėk, - Lukas nuėjo atidaryti durų, o aš mąsčiau kas šį kart atėjo.Kambario durys prasivėrė. Pro jas įėjo Ema su Luku.
- Klausykit, o jūs pažįstat tą paną? – Su Luku susižvalgėm. Tada pasigirdo Luko balsas.
- Man atrodo ji Viliaus bendraklasė.
- Aišku, - verkdama pasakė Ema.
- Einu aš tau arbatos padarysiu. Beto nakvok.
- Na geraai.
Lukas pasiliko su Ema, girdėjau kaip ją guodė, o aš tuo tarpu dariau arbatą.
Kai grįžau pas juos su arbata Ema beveik miegojo.
- Manau arbatos jau nebe reikės,- tyliai pasakė Lukas.
- Aha, - apklosčiau Emą ir su Luku išėjome iš kambario.
Su Luku nuėjome į kitą kambarį, per kompiuterį pasileidom filmą. Remember me. Patogiai išsitaisėme ant sofos ir žiūrėjome. Taip bežiūrint mane pradėjo imti miegas, prisiglaudžiau prie Luko ir užsimerkiau.
- Miegok mano princese, - pakuždėjo tyliai.Po kiek laiko jaučiau kaip jis mane paėmė į glėbį ir pradėjo nešti. Pajutau minkštą lovą ir kai jis mane apklostė. Šviesa užgęso.
RYTAS:
Pramerkiau akis, buvo gan tamsu, už lango girdėjosi kaip kapsi lietaus lašeliai. Lijo... Pasukusi galvą supratau, kad Lukas šalia nemiegojo. Įdomu kur jis pagalvojau...
Prasivėrė durys. Pamačiau Luką.
- Labas rytas miegale. Duosi bučkį? – Lukas atsisėdo šalia manęs ir žiūrėjo klausiamu žvilgsniu.
- Aga, - pasibučiavom. – Kur Ema?
- Vis dar miega po vakar.
- O kiek valandų?
- 12:15
- Reiškias aš tikrai miegalė.
- Mes šiandien nė vienas šulėj nebuvom...
- Ai nieko tokio. – Po mano žodžių sekė nejauki tyla, kol Lukas prabilo.
- Gabi, mus reiktų pasikalbėti.
- Apie ką?
- Apie mus.
- Na gerai.
- Myliu tave, noriu susigrąžinti tą laiką kai buvom laimingi. – Žiūrėjau į Luką ir mąsčiau ką jam pasakyti. Žinojau, kad jį myliu, bet ar taip stipriai kaip kažkada? Tada nuskambėjo jo klausimas.
- Susigrąžinam laiką? – Jis žvelgė su vilties kupinomis akimis.
- Aš myliu tave Lukai, - tai pasakiusi apkabinau jį ir negalėjau patikėti, kad aš vėl su juo, vėl kartu kaip ir tada...
Taip ta aikštinga, principinga, nežinanti ko nori mergina, pagaliau nusileido, metė principus, kad turėtų jį tą, kurį myli.
Ir taip apsikabinę mes prabuvom gan ilgai. Nereikėjo žodžių, užteko tik to stipraus apkabinimo. Kuris buvo brangesnis už bet ką...
Kambario durys prasivėrė.
- Šaunu, kad jūs vėl kartu, - pasigirdo Emos balsas.
- Kaip tu mergyt?
- Ai pakankamai gerai, kad Vilių nx pasiūsčiau. – Tada ji nusišypsojo.
- Šaunu.
Kol aš buvau dušia Lukas ir Ema paruošė karštų sumuštinių. Vėliau visi trys patraukėme į parduotuvę.
- Žiūrėk koks gražus megztinis, - tarė Ema. – Einu ir pasimatuosiu.
- Eik, eik.
- O tu nieko patinkančio nematai?
- Ne. – Juk ištempiau Emą į parduotuvę, kad ji prasiblaškytų.
- Žiūrėk!
- Kas? – Mano akys nukrypo į merginą ir vaikiną. Tai buvo Vilius su ta pačia panele.Vilius mus pamatęs pasimetė pradėjo su ta pana eiti link mūsų. Jis ją buvo apkabines.
Kaip tik tuo tarpu Ema išėjo iš kabinos.
- Na kaip atrodau. – Besišypsodama ištarė.
Ir pamatė Vilių su ta pačia pana.
Jos akyse pasirodė ašaros. Ji žiūrėjo tai į jį, tai į tą paną.
- Ema aš tau viską paaiškinsiu.
- Niekšas, - tai pasakiusi Ema priėjo ir jam trenkė per veidą. Po to apsisukusi nuėjo.
- Kas čia vyksta? Ir ką tu jai paaiškint turi?? – Ta pati pana žiūrėjo į jį nieko nesupratusi.
- Ten jo panelė nuėjo katik, jei tu kartais nieko nežinai.
- Bet tu man sakei, kad su ja išsiskyrei!!!
Parduotuvėje pasigirdo isteriškas balsas. Visi žmonės atsisuko į mus.
- Einam Lukai, nenoriu aš problemų. – Pasivijome Emą. Buvo keista ji neverkė, o juokėsi.
- Ema, kodėl juokiesi?
- Nes ta peroksidinė buvo taip pat apgauta kaip ir aš. Žinai jam dabar turėtų būti labai smagu klausytis jos isterijų.
- Tai jau taip, - pasakė Lukas ir apkabino mane. – Tai ką veikiam?
- Gal einam pas mane, - pasiūlė Ema.
- Okey, - išsikvietėme taxi ir važiavome pas ją...
Išgėrėme arbatos šiek tiek pabuvome. Tada patraukėme namo. Lukas mane palydėjo ir pats nuėjo namo.
Grįžusi radau brolį ir tėvus. Keista buvo matyti visus namuose.
- Sveiki.
- Labas, kur buvai? – Paklausė mama.
- Pas Emą su Luku.
- Su Luku? – Mačiau kaip mama nustebo.
- Na taip. – Pasiėmiau obuolį ir nuėjau į savo kalbarį, pasijungiau kompiuterį ir žinoma prisėdau prie namų darbų..
Supypsėjo mobilusis. Gavau sms nuo Emos.
~ Būk gera ateik greičiau.
~ Okey.
Užsidėjusi striukę, ir apsiavusi batus, nulėkiau iki Emos. Gyvenom netili viena kitos.
Kai atėjau link buto durys buvo praviros, buvo labai keista.
Įėjau. Radau verkiančią Emą ir žinoma besiteisinantį Vilių.
- Dink iš čia ir neskaudink jos!
- Aš jos neskaudinu.
- Ane? Tai kodėl ji verkia.
- Eik iš čia. Aš tau niekada neatleisiu.
- Bet Emile... – Pirmą kartą jis ištarė jos vardą be sutrumpinimų. O ji žinoma dar labiau supyko, nes nemėgo kai ją taip vadino.
- Galiausiai jis išėjo, o aš ir Ema visą vakarą prasėdėjom dviese. Kalbėjomės apie rytdieną.
Galiausiai išėjau namo. Buvo jau gan tamsu...
[size=5][/size]
Komentarai(0)
|
Naujienos
LT
EN
IT
RU
Žaidimas "Pakibink"
Naujausi blog'ai
