Buvo jau gan tamsu, eiti buvo nejauku. Tamsiu paros metu viena vaikštinėti nemėgau. Eidama jaučiau lyg kažkas mane sektų, atsisukusi pamačiau žmogaus silueta. Paspartinau žingsnius. Jaučiau kaip jis artėja. Pajutau kaip kažkas palietė mano petį šiurpuliukai perbėgo per kūną.
- Kur vaikštai tokiu metu? – pajutau pažįstamą balsą, tai buvo Lukas.
- O Dieve kaip tu mane išgasdinai.
- Sorry. Nenorėjau. Tai kur eini?
- Iš Emos, padėjau jai išvaryti Vilių.
- Mat kaip.
- O tu kur vaikštai?
- Buvau susitikęs su Nerijum.
- Ką?! Kaip tai? Ko jam reikėjo?
-Na jis norėjo labai su manim susitikt, nieko svarbaus, jis kaip visada negali susitaikyt, kad tu jo matyt nenori.
Nusišypsojau. Lukas palydėjo mane ir nuėjo namo.
Grįžusi iš karto kritau į lovą. ..
Rytas 06:45
Mane pažadino tas nelemtas žadintuvas. Dieve kaip jo nekenčiu. Nuėjau į vonią nusiprausiau, grįžusi išsitraukiau juodus džinsus ir megstinį. Pažvelgusi pro langą spėjau, kad šalta.
- Gabriele! – pasigirdo mamos šauksmas?
- Ką?!
- Paskubėk!.
Nieko jai neatsakiau, pasidažiau, pasiėmiau tašę ir nuėjau į virtuvę, kurioje sėdėjo mama.
- Emmm... Galima sužinoti kur mes taip skubam??
- Taip. Šiandien anksčiau turiu būti darbe. Beje spėju, kad grįžusi nerasi nei manęs nei tėvo. Važiuosim pas mano mamą, ji vis dar serga. Grįšim tik pirmadienį ryte. Ant stalo palieku pinigus ir būčiau labai dėkinga jeigu nekeltum jokių balių.
išklausiusi mamos litaniją, pasakiau, kad jokių balių nebus, bet mintyse jau planavau ką nuveikti juk laisvas plotas.
Mokyklą pasiekėme greitai. Vos pravėrusi mokyklos duris pamačiau link manęs ateinatį Nerijų.
”nuotaika sugadinta” pagalvojau...
- Ko tau?
- Rytoj mano gimtadienis, viliuosi, kad ateisi.
- Gali nesivilti, nes net nesiruošiu eiti. – Mačiau kaip Nerijus nuliūdo. Nieko jam nesakiau, nuėjau link Ingridos.
- Sveikutė, - apsikabinom.
- Labuka.
- Kur Ema?
- Spėju neateis.
- Tai to ir reikėjo tikėtis.
Nuskambėjus skambučiui nuėjome į klasę. Mokytojos dar nebuvo.
Atsisėdome ir pradėjom šnekučiuotis. Klasės durys prasivėrė, bet tai buvo ne mokytoja.
Kablai, trumpas juodas sijonukas, raudona palaidinė, veidas blizgantis nuo pudros pertekliaus, ryškus makiažas ir bejausmis žvilgsnis... Ir tai buvo Ema.... Klasėje pasigirdo apkalbos.
Ema atsisėdo šalia manęs, kalbėjo mažai.... Netrukus atėjo matematikos mokytoja.
Po pamokos ji nevaikščiojo su manimi, o nuėjo su klasės „fyfom”
Nes tiesa pasakius ji ir pati buvo panaši į tokią, trūko tik peroksidinių plaukų.
Po 2 mėnesių.
Su Luku stovėdami prie lango, stebėjome krentančias pirmąsias snaiges.
- Myliu tave, - tyliai pakužda į ausį Lukas.
- Aš tave dar labiau.
Suskamba telefonas. Ekrano švieča vardas Ingrida.
- Klausau.
- Ema ligoninėje, kūkčiodama pasako Ingrida.
- Ką kas jai atsitiko?
- Ėjo per gatvę, neapsidairė ir partrenkė mašina. Tu nepatikėsi kas vairavo.
- Nu???
- Vilius....
Kaip jums ši dalis??
[size=5][/size]
Komentarai(0)
|
Naujienos
LT
EN
IT
RU
Žaidimas "Pakibink"
Naujausi blog'ai
