- Miela,- nusišypsojau.
- Klausau. – Lukas įjungė garsiakalbį.
- Tu dar atsiimsi Lukai!!! Pamatysi mano tikrąjį veidą. – Lukas pradėjo dar labiau juoktis.
- Tu manęs tik negąsdink. – Pokalbis baigtas. – Ne, bet rimtai ką ta pana sau galvoja. Čiuju nesveika.Beprotė.
- Žinai gi varna... – Ir mano juokas.
- Kaip suprantu Ema gimtadienyje nedalyvaus. Šiek tiek gaila.
- Žinau, bet kitaip juk negalim.
- Na taip.
Taip besišnekučiuodami pasiekėme parduotuvę. Išlipus iš mašinos smarkiai snigo.
- Žinai ką?
- Ką?
- Torto nepirksim, su mama iškepsim. Picų taip pat, nes mama moka gi padaryt.
- Na nežinau...
- Bet aš žinau. – Iškišau liežuvį.
- Gerai, gerai.
Vaikščiojom po parduotuvę, aptarinėjom ko reikia.
- Žiūrėk! – sušuko Lukas.
- Kas? – Atsisukusi pamačiau Gretą.
- Einam greičiau, kol ji neiškėlė skandalo.
- Tai jau taip, - sukikenau. – Žinai po to dar apsaugos gali prireikt.
Lukas nieko neatsakė, tik nusišypsojo. Eilė prie kasos buvo iš tiesų ne maža...
- Pagaliau, - tariau, kai jau buvome prie mašinos.
- Na, bet tu ir ne kantri, - Ir jo juokas.
- Žinau, - iškišau liežuvį.
- Vieną dieną aš tau jį nukasiu.
- Tai jau taip, tik paskubėk.
- O jeigu nepaskubėsiu? Kas tada?
- Emmm... Pagalvokim turbūt tada dar ilgai tave erzinsiu.
- Tai jau taip.
- Žiūrėk į kelią ne į mane. Dar avariją padarysi.
- Bla, bla bla... – Suskambo mano mobilusis.
- Kur jūs?
- Kaip tik važiuojam.
- Nu vėluojat, vakarienė atšals.
- Mes jau visai netoli.
- Tada gerai.
Pokalbis baigtas.
- Mamukas, - Lukas nusišypsojo.
- Jap.
Po kelių minučių jau buvome bute.
- Labas vakaras, - Lukas pasisveikino su mano mama.
- O kur tėtis?
- Jį iškvietė darbo reikalais.
- Mat kaip.
- Na eikit prie stalo. Ir taip jau atšalo. – Nusekėme paskui mamą prie stalo. Sėdėdami prie stalo kalbėjom ir juokavom.
- Mama rytoj Lukas rengia gimtadienio vakarėlį .
- Leisk atspėsiu reikia iškepti tortą ir picas.
- Bingo.
Visi pradėjom juoktis.
- Na man jau laikas.Ačiuką už vakarienę.
- Nėra už ką, - mama nusišypsojo.
Išlydėjus Luką, nubėgau skambinti Ingridai.
- Sveikutė, ryt po pamokų pas mane, okey?
- Tai žinoma. Skolinsi suknelę tą mėlyną.
- Gerai. – Na iki bėgu, nes mama kviečia.
- Iki.
Kai atėjau į kambarį, mama plovėsi rankas.
- Ko reikėjo?
- Apsirenk, važiuosim į parduotuvę, nes šio bei to trūksta ir užsuksim pas Emą. Manau jai nuobodu vienai, juk net keltis dar negali.
- Tu teisi.
Nuėjusi į koridorių susiradau šaliką ir paltuką, taip pat šiltus batus. Lauke snigo visą dieną.
- Tikiuosi apsirengei šiltai, nes lauke šalta.
- Taip, be to visą dieną sninga.
- Einu aš į mašiną.
- Eik aš tuoj ateisiu. – Išėjusi į kiemą, grožėjausi snaigėmis.Spaudė šaltukas.
- Ei tu. – Išgirdau vaikino balsą.
- Tu čia man? – Atsisukusi pamačiau prieš mane stovintį nepažįstamą vaikiną.
- Jap. – Rūkai?
- Jo.
- Parūkom?
- Ne.
- Kodėl?
- Bet kuriuo metu į lauką gali išeiti mama.
- Mat kaip, tu dar viena pavyzdinga mergaitė, kuri meluoja tėvams ir vaidina gerutę... – Vaikinas nusišypsojo. Tada priėjo prie manęs ir tiesdamas ranką tarė:
- Mantas gražuolyte, bet visi mane vadina Mančiu.
- Gabrielė, bet visi vadina Gabi.
- Gražios akys tavo, Gabrielyte, - jis vėl nusišypsojo.
- Tu iš aštunto aukšto ane?
- Taip, iš kur žinai?
- Dažnai tave matydavau, bet nedrįsdavau užkalbinti.. Aš iš penkto aukšto.
- Mat kaip. – Taip besišnekučiuojant atėjo mama.
- Labas vakaras, - pasisveikino.
- Labas, labas.
- Dar pasimatysim, - priėjęs tarė Mantas.
Nieko jam neatsakiau, nuėjau link mašinos.
Važiuojant į parduotuvę, mąsčiau apie Luko gimtadienį, juk dar reikėjo supakuoti dovaną...
Kai atvažiavom į parduotuvę, nuėjau ieškoti popieriaus, kad galėčiau supakuoti dovaną.
O dovana buvo gan šmaikšti. Tai buvo juoda dėžutę, kurią atidarius iššokdavo tigriukas ir kartodavo: AŠ TAVE LABAI, LABAI LALABAAII MYLIU!!
Taip pat prie ant dviejų raudonų lapų parašiau 100 priežasčių, dėl kurių Luką myliu. Na taip buvo iš ties sunku iš mąstyti...
Beeinat link mamos už akių užkliuvo mielas pliušinis žaislas, nusprendžiau jį nupirkti Emai, bent kiek ją nudžiuginsiu.
Netrukus su mama važiavome į ligoninę.
- Sveikutė. – Nuėjusi šalia Emos padaviau jai žaisliuką ir žinoma apkabinau draugę.
- O kaip miela.
- Kaip tu? – Pasiteiravo mama.
- Ai gan neblogai. Netrukus Vilius ateis.
- Jūs gal susitaikėt, - paklausiau.
- Ne. – Jis tiesiog labai manimi rūpinasi. Jis juk paną turi. Šiandien jo pana buvo atėjusi manęs aplankyt. Tipo labai pergyveno... Atnešė rožių. Mamai liepiau jas ištrenkti į šiukšliadėžę. – Pradėjome juoktis.
- Kaip tavo ranka? Ilgai gipse bus?
- Ai nežinau, šiek tiek skauda kartais.
- Vargšiukė, - tai besakant į palatą įėjo Vilius. Mačiau, kad Ema nenudžiugo, jis buvo ne vienas, o su savo pana...
- Na mums jau laikas, - tarė mama.
- Ačiū, kad aplankėt. Kiek žinau rytoj Luko gimtadienis, neikit ryt pas mane, ir taip juk pamokos septynios,o ir pasiruošt reikės.
- Pasvajok, kad rytoj neateitume pas tave, - iškišau liežuvį. Ji nusišypsojo.
Netrukus išėjome iš palatos. Važiuodama namo vis galvojau apie rytdieną...
[size=5][/size]
Komentarai(1)
|
Naujienos
LT
EN
IT
RU
Žaidimas "Pakibink"
Naujausi blog'ai
