Bevalgant nusileido Mantas.
- Labas visiems, - ištarė jis. Visi choru pasisveikino.
- Kam kavos? – Pildama vandenį paklausiau. Ingrida priėjo prie manęs.
- Jis ir vėl į tave žiūri.
- Jis bando mano kantrybę.
- Gabrielyte, būk gerutė, kavos padaryk. – Į mane žvelgė Mantas.
- Mantukai, būk toks mielas ir pasidaryk. – Tai pasakiusi nuėjau į lauką parūkyti.
Po velnių ką jis sau galvoja.... Atsibodo jau. – Vis mąsčiau rūkydama, kol neatėjo Lukas.
- Nesušalk, - apkabino. Tylėjau nieko nesakiau.
- Kas yra? Kodėl pikta? Kažkas ne taip? – Luko akyse pasirodė nerimas.
- Mantas... Jis nervina. Jo tas elgesys...
- Jis visada toks buvo. Prie visų nuolatos kibdavo, erzindavosi. Paprasčiausiai reikia įprasti.
- Jis mane siutina.
- Na nesinervink. Beje važiuosim į parduotuvę. Reikia gėrimų dar, nesvisi išsiskirstys tik rytoj.
- Gerai. – Tai besakant pamačiau atvažiuojantį Vilių, nulėkiau prie mašinos.
- Uoj saulyt, kaip pasiilgau.
- Aš irgi jūsų visų.
- Atsargiai su ja. Nežinau, kaip ją mama išleido, patikėkit, - Vilius nusišypsojo, o Ema pažiūrėjo piktu žvilgsniu. Vilius išėmė iš bagažinės didelę dėžę.
- Nūū ką su gimtadieniu.
- Kas čia, - Paklausė Lukas.
- Prezervatyvų dėžė, - ir Viliaus juokas.
- Durnius...
Netrukus visi patraukėme į namelį. Lukas su ilgu pirkinių sąrašu ir draugais išvažiavo į parduotuvę, o aš Ema ir Ingrida aptarinėjome vakarykščius įvykius.
- Kaip sugalvojai taikytis su Vilium?
- Ai, - Ema pradėjo kikenti. – Būna kartais.
- Tai jau taip, - pamačiau tarpdurį stovintį Mantą.
- O tavęs mamytė nemokė, kad svetimų pokalbių klausytis negražu?
- Nemokė.
- Dink iš čia, - Susinervinusi tariau.
- O kasjeigu aš nenoriu?
- Geriau neerzink manęs.
- O jeigu kas tada? – Rankose laikiau šampano stiklinę ji buvo pilna. Atsistojau ir šypsodamasi nuėjau link Manto.
- Tikrai nori žinoti?
- Aha, - Ir vėl jo kvaila šypsena. – Mano veidą papuošė šypsena.
- Ne karšta?
- Ai šiek tiek.
- Tai va atvėsk, - Su šiais žodžiais šampaną šliūkštelėjau jam į veidą. – Merginos pradėjo juoktis.
- Še, kvailį tu! Jau man atsibodai. Gal dabar nebus taip karšta.
- Tu nesveika! – Rėkdamas ir piktas Mantas nusileido į apačią. Girdėjau kaip jis pasakojo draugams kokia aš bjaurybė, o draugai tik juokėsi iš jo.
Kai grįžo Lukas, papasakojau kas įvyko.
- Šaunuolė.
-Žinau, - Iškišau liežuvį.
- Nukasiu. – Tai pasakęs Lukas pabučiavo.
Vakaras.
Visi šoka ir linksminasi, pajuntu kai mane kažkas išplėšia iš Luko glėbio ir neša į Lauką.
Tai buvo Mantas.
- Paleisk, kvailį tu!!!
Pajutau kaip buvau parblokšta ant žemės. Vilius mane pakėlė. O Lukas trenkė Mantui.
- Daugiau nelysk prie jos!
Daugiau nieko po to nemačiau. Kiek pamenu Vilius mane užnešė į viršų miegoti...
Jaučiu kaip kažkas mane budina. Pramerkiu akis. Tai Ingrida.
- Klekis.
- Kas atsitiko?
- Tau reikia nueiti į apačią. Lukas nesamones daro.
- Kiek valandų?
- 6 ryto.
Pakilusi iš lovos jaučiau didelį galvos skausmą.
- Kur Mantas? Kas atsitiko?
Ai jį išlaipino iš čia. Leiskis greičiau į apačią.
Nulipusi pamačiau kaip Lukui ant kaklo užsikabinusi kažkokia mergina. Ji buvo tik su maudyme. Nieko nelaukusi griebiau ją už plaukų. Parsigrioviau ant žemės ir spyriau į šoną gal du kartus.
- Kale, niekas nemokė, kad svetimų vaikinų nevalia kabint?!
- Atsiknisk!, - ji čiupo už kojos ir mane parsigriovė, kaip tik tuo tarpu Ingrida atnešė kibirą su lediniu vandeniu.
- Atsivėsink gyvate!! – Netrukus ta mergina gulėjo permirkusi. Su Ingrida nieko nelaukusios paėmėm ją ir nutysėm į lauką. Palikom gulėti pusnį.
Kai grįžo visi plojo.
- Va taip va aš tave myliu! – Priėjusi prie Luko pasakiau.
Niekada nepamiršiu kaip tą kartą jis mane apkabino ir pabučiavo....
Ir štai dabar praėjo jau metai kaip mes kartu.
Stovim draugų rate ir planuojam kur sutiksim naujus metus.
Visi juokaujam, jaučiamės laimingi. Po savaitės juk KaLėdos....
[size=5][/size]
Komentarai(0)
|
Naujienos
EN
IT
RU
LT
Žaidimas "Pakibink"
Naujausi blog'ai
