Po savaitės juk KaLėdos...
- Tai gal pas mane, - Pasiūlė Ema.
- Tai tikriausiai pas tave. – Nusišypsojau.
Galiausiai buvo nuspręsta, kad naujaką švęsim pas Emą.
- Gerai, man jau laikas namo. Atsisveikinusi su visais nubėgau į laiptinę. Sutikau mamą.
- Kur išeinat?
- Iki parduotuvės. Gal ką nupirkti?
- Žinai, važiuosiu su tavim, man rūbų reikia.
- Hmm, tu su manim, o ne su draugėm. Kažkas keisto.
- Gi Kalėdos stebuklų metas, - Ir mano juokas.
- Tai jau taip. Na eime. – Nusekiau paskui mamą.
Apie dvi valandas vaikščiojom po parduotuves. Važiuojant namo gavau sms nuo Luko.
- MUMS REIKIA PASIKALBĖTI. :*
- NA GERAI. :*
- UŽ PUSVALANDŽIO BŪSIU PAS TAVE. :*
- OKY :*
Netrukus jau buvome namie. Nunešiau pirkinius ant lovos. Mama išskubėjo pas senelę. Namie likau viena. Laukiau Luko. Pagaliau skambutis į duris.
Nuėjau jų atidaryti.
- Labuką, dar kartelį. – Prieš mane stovėjo Lukas. Rankose laikė dėžę.
- Labuką, užeik. Amm... Kas dėžėje?
-Paslaptis. Kaip sakiau mums reikia pasikalbėti. – Luko veido nepuošė šypsena. Mačiau, kad jis buvo suglumęs. Kažkoks keistas. Nuėjom į kambarį.
- Na tai kalbėk.
- Čia tau, žinau, kad labai anksti, bet tai paskutinė mano dovana. – Dėžėje buvo mažas šunytis. Iš to džiaugsmo apkabinau jį, norėjau pabučiuoti, bet jis mane atstūmė.
- Kas tau yra, Lukai? – Staiga prisiminiau paskutinius jo žodžius „bet tai paskutinė dovana“
- Gabriele, atleisk man.
- Bet už ką tu atsiprašinėji? – Vis dar į Luką žvelgiau džiaugsmo kupinomis akimis. Paėmiau šuniuką ant rankų.
- Tarp mūsų viskas baigta.
- Ką?! Čia tavo prikolai ane? – Suglumau, akyse pradėjo kauptis ašaros.
- Ne. Gabriele, aš nebemyliu tavęs. Labai atsiprašau. Meilė baigėsi. – Paskutinių žodžių jau nebegirdėjau. Akis temdė ašaros, suklupau... – Bet, bet tuuu čia ne tiesą sakai, tu gal vapšė apsirukęs, ar išgėręs.
- Gabriele. Susiiimk.
- Tu pasakai, kad mane palieki. Ir sakai susiimk!! Ar bent suvoki ką kalbi?
- Atsiprašau. Taip bus geriau. Sudie Gabe... – Ir jis išėjo. Išėjo taip kaip ir daugybę kartų kadaise. O aš nesupratau kas vyksta. Rėkiau ir prašiau paaiškinimo. Begulint ant grindų prisiminiau praeitį. Verkiau... Verkiau... Verkiau...
Negalėjau patikėti kas ką tik įvyko.
Viena, dvi, trys dienos... Išjungtas telefonas... Mamos prašymas nieko neįleisti... Sužeista širdis... Ašaros... Ir laukimas, o gal jis dar paskambins... Gal persigalvos.
Begulint lovoje, kažkas pabeldžia į duris.
- Nieko nenoriu matyti! – Duris praveria Ema ir Ingrida.
- Net ir mūsų? – Akyse susikaupia ašaros. Pradedu verkti. Nieko nesakau tyliu. Merginos prieina ir apkabina.
- Mes žinom kas buvo. Labai užjaučiam. – Taria Ingrida.
- Kodėl? Man tik reikia paaiškinimo.
- Mes nežinom, niekas nežino tik jis pats. Stiprybės. Jis nevertas tavo ašarų. Einam kur nors, negulėk čia. Pradėk eiti į mokyklą. Gyvenk toliau.
- Merginos nieko nenoriu. Būkit geros palikit mane vieną....
Tą dieną jos neišėjo.Dar ilgai buvo su manim. Joms netgi pavyko išsivesti mane į lauką. Šiek tiek prasiblaškiau. Kitą dieną pasirodžiau mokykloje. Buvo prieš paskutinė diena... Netrukus turėjo ateiti atostogos, kurių aš visai nelaukiau. Sėdėjau valgykloje su Ema ir Ingrida. Pamačiau ateinantį Luką su draugais. Nuleidau galvą apsimečiau, kad jo nematau. Nejučiomis veidu nuriedėjo ašara.
- Būk stipri. Dabar jis kaip tik į tave žiūri. Greitai nusivaliau ašarą, pakėliau galvą ir nusišypsojau merginoms. Netrukus atėjo Vilius su Karoliu. Su jais buvo ir Mantas. Jis priėjo ir mane stipriai apkabino.
- Laikykis.
- Ačiū. – Išspaudžiau dirbtinę šypseną.
- Sveiki. – Lukas priėjęs pasisveikino. Pasiėmiau tašę ir su merginomis išėjau. Nenorėjau nei jo klausytis nei matyti.
Tai bėgo dienos. Gyvenau skausmu. Dirbtinė šypsena puošė mano veidą. Tačiau kas mane pažinojo puikiai suprasdavo, kad man ne viskas gerai.... Niekaip negalėjau susitaikyti su tuo, kad tai kas buvo man brangiausia jau nebėra. Telefono nepaleisdavau iš rankų vis tikėdavausi, kad jis parašys. Kiekvienas telefono garsas priversdavo sudrebėti, bet kartu ir skaudžiai nusivilti. Buvau nusprendusi šventes praleisti su šeima. Važiuoti pas senelius. Nebuvo prasmės būti su draugais. Juk visur vaidenosi Lukas.
Ir puikiai žinojau, kad žaizdas gydo tik laikas, bet kiek to laiko prireiks man – neišsivaizdavau....
[size=5][/size]
Komentarai(0)
|
Naujienos
EN
IT
RU
LT
Žaidimas "Pakibink"
Naujausi blog'ai
