Akis temdo ašaros, stoviu balkone su cigarete rankoje. Liūdna. Vienatvė mano draugė. Stebiu kaip vaikai mėtosi sniegu, jie laimingi.Pradedu prisiminti ir save mažą, kaibet koks niekas man kėlė juoką, kai vienintelės ašaros būdavo dėl blogo pažymio ar sužaloto kelio.O dabar...
Taip bemąstant užgesinau smilgstančią cigaretę.
Visgi skaudi ta meilė.
Išsitraukiu iš spintos kelnes ir megztinį. Susirišu plaukus į arklio uodegą. Nesidažau. Dabar man nerūpi kaip atrodau. Išeinu į lauką. Matau tuos pačius vaikus.
Vienas prieina prie manęs.
- Gal nori prisijunkti prie mūsų? – Mielo berniuko akys žvelgia į mane.
- Kodėl gi ne, - atsakau ir nusišypsau. Ir visi pradedame mėtytis. Girdisi juokas. Visiems linksma. Viską pamirštu. Kol nepamatau ateinančio Luko su kitais draugais.
- Suvaikėjai? – Kikendama paklausė Ema.
- Taip, - Tai tarusi mečiau į ją gniūkštę sniego. – Jaučiau kaip Lukas žiūri, tiesiog tai žinojau. O aš juokavau, durniavau su draugėm.Netrukus prie mūsų prisijungė ir vaikinai. Mantas mane metė į pusnį, o pats atsidūrė ant manęs. Atrodė tą akimirką laikas tiesiog sustojo. Jo akys žvelgė į mane, veidas buvo taip arti. Visi nutilo. O aš nusišypsojau, akyse lakstė velniukai. Mečiau į veidą sniegą. Greitai pakštelėjau į žąndą. Pastūmiau jį ir pradėjau bėgti. Bėgau tol kol jis mane pagavo. Tada likau šlapia.... Pradėjau juoktis. Mačiau kaip link jo ateina Lukas.
- Kvaily! Ji šlapia, susirgs.
- Lukai, nedrįsk jam aiškinti. Iš viso dink iš čia. – Taip, tai pasakiau aš, ta mergina, kuri taip jį myli. Pasakiau tai apakinta skausmo.
- Gabriele.... – Jis apšalęs stovėjo.
- Ką Lukai?
- Tu ne tokia. Aš tave pažįstu.
- Ne Lukai. Pataisysiu tave.Nepažinojai ir nepažįsti. Priešingai dar tik pradedi pažinti.
- Nereikia tavo išdidumo.
- Ne čia ne išdidumas, čia nuoširdumas.
Tai pasakiusi pradėjau eiti link namų.
-Bėk! – Šaukė jis. – Juk tu visada bijojai susidurti su realybe! Bijojai gyventi ne sapne!
Po jo žodžių manyje tarsi kažkas užvirė. Apsisukau.
- Dabar tai bus. – Išgirdau replikas...
- Ir tai vadinama meile!!! Va čia tavo ciniška meilė. Žinai ką. Ištrink mane iš savo atminties. Tu man miręs.
- Ir čia prakalbo aikštinga mergiotė. Siekianti dėmesio....
- Gana Lukai! – Įsikišo Ema.
- Tu tą merginą mylėjai . – Tarė Vilius.
- Tai jūs kieno pusėj.? Mano ar jos?
- Tu pirmiausiai pagalvok ar nenorėtum žodžių atsiimt, kuriuos ką tik jai pasakei. – Tarė Vilius.
- Ji žmogus. Jai irgi skauda. – Pasakė Ema.
O aš jau buvau gan toli nuo jų. Nieko nenorėjau girdėti ir matyti. Į veidą lyg stiklas dužo krentančios snaigės, bet aš jų jau nebejaučiau, karštos ašaros jas ištirpdė.
Ir jis net nenumanė, kad tada man irgi skaudėjo. Nenumanė, kad jis suteikė man labai daug skausmo. Ir supratau, kad jis buvo didžiausia mano klaida.
Juk visada laikiausi prioriteto – jei padarė taip kartą tai padarys dar kartą ir dar kartą ir jam bus pxj jausmai.
O aš atleidau jam... Ir toliau leidau sau gyventi pasakoje. Gyvenau toje pasakoje metus. Juk turėjau suvokti, kad ne visos pasakos turi laimingas pabaigas, bet...
Nežinojau kodėl parėjusi namo griuvau į lovą ir pradėjau verkti. Turbūt niekada neverkiau taip nuoširdžiai. Juk jis nevertas nei vienos ašros. Tramdžiau save ir raminau. Ir taip iki Kūčių...
Tą vakarą nieko nemačiau, buvau su šeima. Išvykau į kaimą. Nebuvau ten dažnas svečias. Atvažiuodavau gal kartą į metus ir visai nenustebau, kai parašiusi Emai, kad aš pakeliui į kaimą sulaukiau jos klaikios reakcijos.
Seneliai mane pamatę labai nudžiugo. Rankose nešiausi tą mažą šunytį, kurie dovanojo Lukas. Niekaip negalėjau sugalvoti jam vardo. Nors po teisybei vardas buvo nesvarbu. Man buvo niekasnesvarbu....
[size=5][/size]
Commenti(0)
|
Naujienos
LT
EN
IT
RU
Žaidimas "Pakibink"
Naujausi blog'ai
