Pradėjau dažytis.– Naa štai.. aš pasiruošusi, - pamąsčiau garsiai.
Išgirdau durų skambutį, su nekantrumu skubėjau jų atidaryti.
- Labas
- Tu??
- O ko tikėjaisi? Raktus pamiršau, - ir brolio juokas. Nuėjau į kambarį susinervinusi.
- Gabe ateik į mano kambarį.
- Kam?
- Nūūū reikia, - kaip jis mane kartais nervina pagalvojau.
- Nu??
- Tu eisi į Ingridos gimšę?
- Jo, o ką?
- Reiškiasi susitiksim ten, - brolis parodė liežuvį ir išlėkė pro duris, dar spėjo pasakyti, kad nepamirščiau jų užrakinti. Uoj kaip nekenčiau, kai jis mane taip erzindavo. Nuskubėjau į virtuvę atsigerti, po to į rankinuką susimečiau reikalingiausius daiktus.
Durų skambutis. Šį kartą neskubėjau jų atidaryti.
- Labukąąą, pasiruošus? – į mane su plačia šypsena žvelgė Ema, o šalia jos stovėjo jos pusbrolis. O jis tikrai labai gražus, pamąsčiau.
- Taip, pasiruošusi, tik švarkelį pasiimsiu, aš tuoj. Nulėkiau į kambarį jo pasiimti.
- Na aš jau.
- Nūū tai susipažinkit. Čia mano gražuoliukas pusbrolis Nerijus, - ir Ema pradėjo kikenti.
- Malonu, aš Gabrielė. – Jis žino, - ir vėl įsiterpė Ema.
- Emma šaaa, - ir jo juokas. Nu ką einam į mašiną.
- Tu vairuoji?
- Taip.
- Mmmm... Kaip gerai, - nusišypsojau.
- Tai aišku išnaudosi mane ane?
- Ne... – Išraudau.
- Ema tu į užpakalį eini, Gabi sėda su manim, - su lyg tais žodžiais jo žydros akys pagavo mano žvilgsnį, jis nusišypsojo savo šelmiška šypsena.
- Nerijau, Nerijau...
- Taip Ema?
- Tu kartais tikrai nervini.
- Žinau. – Pradėjome važiuoti, iki Ingridos buvo likę gal 15 min..
- Žiūrėk ten, - sušuko Ema. Pamatėme einantį su gėlėmis Donatą. Buvo nesunku atspėti kur jis eina, nors turiu pripažinti gėles, kurias jis nešė buvo labai gražios.
- Jau aš numanau kaip jis įsius, kai manęs neras.
- Tai čia kuris? Lukas ar Donatas? – paklausė Nerijus.
- Doncė, - atsakiau.
- Aišku.
Mašina sustojo aikštelėje.
- Manau šiandien tu jos tikrai nebevairuosi, - sukikeno Ema.
- Jo, o aš manau, kad tu šiandien eisi pėsčia, - ir jo juokas.
Pradėjome eiti, Nerijus paėmė mano ranką ir pakuždėjo į ausį:
- Šiandien aš tavo princas, - ir vėl jo juokas.
- Ooo taip.
Kai priartėjome prie namo aš ir Ema paėmėme gėles, o Nerijus nešė didžiulę dėžę, tai buvo dovana nuo mūsų. Pamatėme ateinantį Vilių, jis pasisveikino ir nulėkė pas Emą.
Pradėjome kilti liftu ir štai mes jau prie jos durų, kadangi durys buvo atrakintos, įėjome.
- Su gimtadieniu saule!
- Pradėjome glėbesčiuotis, sakyti palinkėjimus.
- O jis gražus, suvalgyčiau, - pakuždėjo į ausį Ingrida.
- Žinau.
- Netrukus pasigirdo tranki muzika, kas šoko, kas gėrė, kas šiaip juokavo ir kalbėjo.
- Aš nuėjau parūkyti į balkoną. Akyse vis stovėjo vaizdas, kaip Lukas laiko Gretą savo glėbyje. Staiga kažkas palietė mano petį.
- Nesveika rūkyti, - ir vėl ta šelmiška šypsena.
- Kartais reikia.
- Einam?
- Aga. – Su Nerijum atsisėdę nuošaliau kalbėjom, juokavom ir gėrėme. Vėliau jis nusivedė mane šokti. Buvau kaip niekada arti jo. Jaučiau kaip visų žvilgsniai krypsta į mus.
Nežinau ar čia veikė alkoholis, bet nenorėjau, kad jis mane paleistų iš savo glėbio.
Šiąnuostabią akimirką nutraukė garsesnis už muziką šauksmas, jis sklido iš laiptinės. Mane apėmė negera nuojauta, staigiai nulėkiau pažiūrėti kas vyksta.
Prasibrovusi pro žmones, pamačiau savo brolį gulintį kruviną, o Donatas atsistojąs juokėsi jį jau laikė Vilius ir Karolis…
Pribėgau prie brolio, prie jo jau buvo ir jo pana.
-Nereikėjo, - pro ašaras ištariau.
- Juk tu mano mažoji sesutė. Nenorėjau, kad jis sugadintų tau šį puikų vakarą. Man viskas gerai, tik lūpą prakirsta.
Vilius ir Karolis paguldė Darių į lovą. Jis numigo, o vėliau prisijungė prie mūsų, o Donatas buvo išlaipintas. Toliau visi gėrėme, niekur nesitraukiau nuo Nerijaus, netgi ir nenorėjau trauktis. Pajutau, kaip jis mane pabučiavo ir nesipriešinau man buvo gera.
Jaučiausi laiminga, norėjau, kad ta akimirka tęstųsi amžinai...
[size=5][/size]
Komentarai(0)
|
Naujienos
RU
LT
EN
IT
Žaidimas "Pakibink"
Naujausi blog'ai
