Mielas dienorašti (mėginau sumąstyti geresnę įžanga, bet vertinu klasiką). Visada vadovavausi vieno protingo žmogelio žodžiais "jei gali nerašyti-nerašyk". Na, kadangi jo vardo niekaip neatsimenu.. Nebuvo jis jau toks protingas. ;]
Užsimaniau papaišyti apie pokyčius, kurie neišvengiamai lenda ir į mano pasaulį, kuri aš labai puoselėju ir retas ten gali patekti. Ne aš nesu pasikėlęs ir tikrai nepavadinčiau savęs uždaru. Bet savąjį pasaulį susikuręs tikrai turiu. Ir jei tavęs praeinant nepastebėjau, jei 53 autobuse nešuktelėjau LABAS, tai tik todėl, kad pasaulio sienos storesnės, nei gali pasirodyti iš pirmo karto. ;]
Pirmą kartą kažką rašyti pamėginau kokioj penktoj klasėj (greit laikas bėga), buvau normalus berniukas su normalioj idėjom apie robotus, betmeną ir dinozaurus. Nenuostabu, kad ir pirmas epas (visą dvylikos lapų sąsiuvinį pripiliau ir vakar skaitant labai jauku pasidarė) buvo būtent apie kelione laiku ir grįžimą pas dinozaurus. Toliau sekė ilgi laiškai geriausiai draugei. Na ir prieš keturioliką mėnesių, šešias dienas ir keletą valandų pradėjau rašyti apie Domą ir Moniką. Pagaliau suprantu kaip smagu sukurti žmones, santykius, pasaulį, net jų kojinių spalvą (žalios).
Turbūt pastebėjai, kad viskas be galo padrika. Deja ne ką geriau ir mano galvoje. Tik pagalvok, tu tai skaitai tik vieną kartą, o aš su tuom būnu kiekvieną mielą dieną. Užjauti? Ne, aš mėgaujuosi. ;]
Prasmės, bent kol kas neieškok, tiesiog norėjau vėl parašyti. Manau susitiksim dažniau. ;]
Komentarai(3)
|
Naujienos
RU
LT
EN
IT
Žaidimas "Pakibink"
Naujausi blog'ai
