„Labas rytas“, kaip ir kiekvieną rytą Domas pasisveikina su nauja diena. Šypsena nuo jo veido nesitraukia jau gerą mėnesį. Na ir kas, kad už lango šalta kaip niekad ir viskas nuspalvinta pilka spalva? Ne, to tai jau nebus, tokie niekai galvos susukti negali. Kiekvienas turim akvarelę ir kiekvienas spalvinam tai kas už lango, ir tai kas viduje. Plaka. Palaiko gyvybę. Domas puikiai išmoko šią pamoką. Nepaleidžia iš rankų nei dažų, nei teptuko. Tik jau ne po to, kai... bet čia jau kita istorija. Dabar Domas šypsosi. Plačiai. Su daugybę vitamino C. Turbūt įdomu kodėl apsiniaukęs dangus tapo žydra padangę? Tuo metu suskamba Domo telefonas ir spalvų tik padaugėja. Jis nė neabejoja, kad tai Monika ( ne tik todėl, kad ji jau turi jai priskirtą melodiją). Kaip bebūtų banalu, didžiausią spalvų paletę atnešė ne kas kitas, o Monika. Monika, atsiradusi iš niekur. Monika, iš kitur. Monika. Domas iki šiol prisimena tą dieną, kai svajodamas skrajojo po gatves ir tiesiogine to žodžio prasme įsirėžė į Ją. Ir tai priverčia jį šypsotis tik dar plačiau. Tokių keiksmų jis dar nebuvo girdėjęs... Bet Domas tai buvo nė motais, jis turėjo jėgų tik žiūrėti. Žiūrėti ir grožėtis tomis storomis, prisirpusiomis lūpomis. Greitai beriančiomis keiksmus, kurie dabar tebuvo nuostabi melodija. Tomis įniršusiomis akimis. Deimantukai ne akys. Matyt Domas atrodė tikrai kvailai, kai jį vadino gaidžiu, o jis tesugebėjo išsišiept. Bet kam tai rūpi? Pagaliau susiprotėjęs jis čiupo Monikos „Mango“, „Zara“ ir „Reserved“ maišelius nuo žemės ir pabandė atsiprašyti. Tiesą pasakius tai buvo panašiau į bedančio Kalvarijų turgaus gyventojo veblenimus, bet Monika jautė nuoširdumą. Turbūt todėl ir atlėgusi šūktelėjo „Ate!”. Domui pakako tų kelių sekundžių, kad suprastu, jog tai ne šiaip kasdienis apsistumdymas judrioje gatvėje. Bet buvo jau vėlu. Drąsos kaip nebūta, o Ji tolsta... Dabar galvoju ar gali būti labiau apgailėtinų situacijų? Deja nesugalvoju. Domas visada laikė save drąsiu, visgi skautas. Ir ką? Jos nebėra, o tu stovi sau vidury gatvės išsišiepęs. Ne to jį tėvas mokė! „Pala pala, manė tėvas mokė? Jis tik gėrė.. „-karčiai nusijuokia Domas.
Domas visą savaitę žygiavo ta pačia gatve, bandė atkartoti viską ką darė Tą dieną. Net ausinėse tie patys garsai. Nieko. Šnipštas. Fail. Epic.
Prisimenant Tą dieną Domui antrą kartą suskamba telefonas. Šilta.
Na jau manau tikrai pats laikas jums pasakyti kaip gi viskas susiklijavo kaip turi būt. Kaip manai, Domai?
Domas per daug užsiėmęs su telefonu, ko nors jo klausti beviltiška. Teks spręsti man. Kitą kartą... ;]
Komentarai(0)
|
Naujienos
RU
LT
EN
IT
Žaidimas "Pakibink"
Naujausi blog'ai
