Gyvenimas – sudaužytas veidrodis rankoje . Smulkias šukes su saulėlydžio atspindžiu paskutiniu atodūsiu susmeigi į širdį . Ir laikas nubėga pusnynų paviršium.
Ir kai myli žmogų, taip stipriai, kaip niekas negali įsivaizduoti, apanki. Nematai, tiesos, idealizuoji ir didžiausios klaidos, pasidaro nepastebimos.
Vėliau keitiesi, užsidarai ir kenti ilgą ir sunkią kančią savyje, kai pabundi iš sapno, kuris trunka ne taip jau ir ilgai tik 0,4 s.
Ir supranti klaidų, bei draugystės prasmę savo gyvenime. Atsiveria bedugnės kraštas į kurį krenti. Norėtum nukristi į jo balso jūrą, įsikibti į minčių verpetą, tačiau negali, nes beviltiškai slysti sudužusio stiklo paviršiumi ir negali įsikibti, šukės smulkios ir jos pjausto tave.
Velniškai norėtum grįžti į tą dieną, nuo kurios viskas prasidėjo ir sustoti laike, tarsi tai tęstūsi amžinybę. Nepaliaujamai galvoji apie žmogų virtusį dalimi tavo gyvenimo. Viskas ne tik, kad neišsitrina, tačiau tik dar labiau ryškėja, o tau vis sunkiau.
Ilgiesi taip, jog bet ką atiduotum už jo balso skambesį ir porą žodžių, imi telefoną į rankas ir vėl padedi ant stalo, ir taip tūkstančius kartų, begalo, bekrašto.
Mintys primena apie dienas, juoką ir meilę, ir skruostu nubėga ašara.
Žinai, tik vieną dalyką, kuris tave slegia : tau velniškai trūksta jo meilės, ir tai tęsis dar daug metų.
Komentarai(1)
|
Naujienos
RU
LT
EN
IT
Žaidimas "Pakibink"
Naujausi blog'ai
