[size=2][i][b]Sunku apie tave negalvoti..Kai eini iš mokyklos keliuku, ausyse ausinukai su muzika, kuria klausydavaus tą pačia dieną kai su tavim bendravau, tarsi su tą muzika ateina ir visi prisiminimai, svajonės ir užgaidos vėl tai kartoti ir kartoti.. Nežinau ko iš ties noriu, klausytis tos pačios dainos ar tiesiog ją ištrinti, kad neliktų tų prisiminimų..Bet kyla klausimas...Ar aš sugebėsiu, ar sugebėsiu vienu spustelėjimu ištrinti visą praeitį, kurioje buvo ir šaunių akimirkų.. Mano atsakymas.....Ne. Nes tai ką mes turėjom buvo nuostabu ir jai būtu dar tas vienintelis šansas viską susigražinti, būtu viskas kitaip.. Klausi kas pasikeistų o gi viskas... Bebūtų pykčių dėl beprasmiškų dalykų, neturėjimas apie ką šnekėti, išsisukinėjimas nuo skambučių ir atvirų temų kurių aš bijojau tą laiką... Žinau, kad netiki, kad tau reikia įrodymu, kad iš ties tai pasikeitė...
Visada maniau, kad manyje visgi kažko trūksta o žinai ko ?
Truputį meilės, šilumos, atvirumo ir drąsos.. Ir dabar drąsiai galiu teikti, kad ją turiu, kad jos įgijau su laiku ir pasitikėjimu, bet ar ilgam.. ? Tu vis man kartodavai, kad esu tobula, neturinti jokių trūkumų ir būtent tokia kokios tau reikia, bet ar bent tiki savo žodžiais o gal tai sakai vien tik todėl, kad.... Nesvarbu..... Juk žinai, kad viskas gali pasikeisti nuo vienos paprastos akimirkos, nuo tos akimirkos gali viskas griūti, griūti meile, prisiminimai, išsakyti žodžiai kurie buvo skirti tik man ir planai..Būtu taip skaudu tai išgirsti, kad viskas gali griūti akimirksniu, nuo vieno žvilgsnio... [/b][/i][/size]
Komentarai(0)
|
Naujienos
RU
LT
EN
IT
Žaidimas "Pakibink"
Naujausi blog'ai
