[b][color=#0000ff]"Atsimink, vaikine, kiekvienam Jerry Rice'ui tenka po tūkstantį juodaodžių, apie kuriuos tu nieko negirdėjai, kurie taip ir nesugebėjo išgarsėti"...
Luteris "Shark" Monroe filme "Any given sunday" išsakė rūsčią gyvenimo tiesą, parodydamas atleto, norinčio patekti į profesionalią lygą, svajonės antrąją medalio pusę. Milijonai talentingų ir tingių, darbščių ir nevykėlių, užsispyrusių ir piktų, nepasitikinčių savimi ir patraukusių klystkeliais krepšininkų netenka (dažniausiai dėl savo sprendimų) krištolinės svajonės - žaisti NBA. Daugeliui tai griauna gyvenimą, nes jie gyveno dėl krepšinio ir siekė vienintelio tikslo.
Kai kurie susitaikys su likimu. Jie nuslopins savo ambicijas, į spintą padės sportbačius, o iš ten ištrauks kostiumą bei kaklaraištį, eis į darbą nuo aštuonių iki penkių, turėdami po dvi išeigines per savaitę bei po 28 dienas atostogų per metus. Tačiau daugelis nesugebės persitvarkyti: jie ir toliau žais krepšinį, tačiau tik gatvėse. "Nuskandintos sielos" plos sau po sėkmingo metimo, tačiau nebeturės vilčių apsivilkti profesionalios komandos marškinėlių ir išeiti ant blizgančio parketo girdėdami, kaip juos pristato minią žiūrovų "užvedantis" komentatoriaus balsas. Bet po penktos valandos vakaro visi sugrįš į savo tikrąjį "aš". Kai "nuskambės skambutis", skelbiantis darbo dienos pabaigą, tie, kurie persikvalifikavo į tarnautojus, nusiplėš kaklaraiščius ir kartu su tais, kurie atsisakė save pakeisti, skubės į aikštelę, kur jų lauks nepakeičiamas kamuolys, asfaltas ir Krepšinio tiesa - tas pergalės jausmas, dėl kurio ir žaidžiama. Jie su triguba jėga stabdys savo priešininkus gynyboje ir demonstruos stulbinančius prasiveržimus puolime, stengdamiesi įrodyti sau ir likimui, kad būtent jie turėtų būti TEN - didžiojoje lygoje. Ir kasdien namo jie grįš su skausmu širdyje, kad fortūna nusišypsojo ne jiems.
Neįmanoma suskaičiuoti, kiek sudužusių vilčių ir neatskleistų talentų slypi už plačių Kobe Bryanto ar Vince'o Carterio šypsenų. Štai tik keletas pavardžių:
Earlas "Goat" Manigoltas, Niujorkas. Legendinis Niujorko gatvių žaidėjas 60-aisiais aplošdavo Kennie Hawkinsą ir Lew Alcindorą (būsimąjį Kareemą Abdul-Jabbarą). Jo potraukis heroinui sužlugdė viltis patekti į profesionalųjį krepšinį.
Joe "Dirty Red" Hammondas, Niujorkas. 193 centimetrų ūgio gynėjas, būdamas 20 metų, buvo išrinktas Rucker Parko profesionalios lygos naudingiausiuoju žaidėju. Palikęs lygą ketveriems metams, jis grįžo ir per pirmąsias rungtynes pelnė 73 taškus.
Pee Wee Kirklandas, Niujorkas. Tie, kas matė jį žaidžiantį prisiekia, kad jis buvo geresnis už Tiny Archibaldą. Plačiųjų masių savo žaidimu Kirklandas nudžiuginti nespėjo. Geriausius savo gyvenimo metus jis praleido už grotų dėl daugybės kaltinimų už narkotikų platinimą ir kitų gatvės nusikaltimų.
Lamarras "Money" Mondane, Čikaga. 175-erių centimetrų ūgio gynėjas iš "Marshall High School" pataikydavo iš bet kurio aikštelės taško. Buvo manančių, kad Lamarras yra išgalvotas personažas, kurį sukūrė "Reebok" vien reklamos tikslais. Pravardę įgavo už tai, kad po kiekvieno savo tikslaus metimo šaukdavo "Pinigai jau banke!".
Lloydas "Swee'Pea" Danielsas,Niujorkas. 203 centimetrų ūgio puolėjas iki šiol laikomas vienu geriausių Niujorko gatvėse užaugusių krepšininkų po Kareemo Abdul-Jabbaro. Jis pakeitė penkerias mokyklas per trejus metus ir galėjo daryti su kamuoliu viską, išskyrus vieną dalyką - pasirašyti ant jo.
Kurtas Jonesas, Detroitas. Gynėjas. Ūgis: 178 cm. Jonesas buvo NCAA Šiaurės vakarų diviziono lyderis pagal pelnytus taškus ir atliktus rezultatyvius perdavimus. Turėdamas Magico Johnsono sugebėjimus, jis kurį laiką žaidė "Harlem Globetrotters" sudėtyje. Dėl nežinomų priežasčių NBA naujokų biržoje jo nepašaukė nė vienas klubas.
"Big Art" Heeksas, Čikaga. Šis puolėjas išaugo iki 196 centimetrų, tačiau nors toks ūgis nėra didelis jo pozicijos krepšininkui, tai nesutrukdė šiam žaidėjui vieną kartą įgrūsti kamuolį į krepšį per du priešininkus, atsispyrus nuo baudų linijos.
Cliffordas Allenas, Los Andželas. Puolėjas. 210 centimetrų. 16 metų fenomenas sėdo į kalėjimą 45-eriems metams apkaltintas antrojo laipsnio žmogžudyste.
Benas Wilsonas, Čikaga. 203 centimetrų ūgio puolėjas buvo pripažintas geriausiu Amerikos krepšininku tarp baigiančiųjų mokyklą. Naujojo sezono žaidėjas nepradėjo, nes jį nušovė gatvės gaujos narys.
Sammy Jee, Detroitas. 167 centimetrų įžaidėjas savo stiliumi priminė Isiah Thomasą. Jo mokyklos komandos treneris yra pasakęs: "Vien dėl Sammy mes tapome pirmąja ekipa šalyje, pradėjusia naudoti aikštės gynybą. Mes turėjome mažą komandą, tačiau jis buvo toks greitas, kad vienintelis sugebėdavo daryti šį spaudimą nepakeliamu priešininkams".
Jackie Jacksonas, Niujorkas. Pripažinimą pelnė dėl ypatingo šuolio. Harlemas atsimena, kad šis 194 centimetrų ūgio žaidėjas nusiimdavo monetas nuo lentos viršaus.
Cliffordas "Chain" Wiliamsas, Detroitas. Pataikydavo iš aikštės vidurio, ko pasekoje sugebėjo per vienas rungtynes pelnyti 63 taškus. Pats jis sakydavo, kad gali įmesti ir užrištomis akimis.
Sleepy Harrisonas, Vašingtonas. Johnas Tompsonas: "Nebuvo nė vieno, kuris geriau kontroliuotų savo kūną. Priešininkai nesuspėdavo net paskui jo šešėlį".
Hermanas "The Helicopter" Knowlesas, Niujorkas. Dar vienas neapdirbtas deimantas, nusiimdavęs monetas nuo lentos viršaus. Niekada nesuvokęs savo talento, Sraigtasparnis taip ir liko gatvių legenda, nežiūrint į tai, kad "už diržo užsikišdavo" NBA žvaigždes, atėjusias į Harlemą "kvalifikacijos kėlimui".
Ray'us Lewisas, Los Andželas. Vienas iš talentingiausių į NBA nepatekusių snaiperių nesugebėjo sutarti su klubų vadybininkais dėl savo honorarų, nors ir buvo pašauktas naujokų biržoje.
Billy "The Kid" Harrisas, Čikaga. Suderindamas puikų aikštelės matymą su nepriekaištingu taiklumu, Harrisas versdavo priešininkus abejoti tuo, ką jie ką tik pamatė. Jis iki šiol laikomas netituluotu Amerikos čempionu žaidime vienas prieš vieną. "Aš žaisdavau su sąlyga, kad jei mano priešininkas bent pataiko kamuoliu į lentą, jam skiriama pusė taško. Žaisdavome iki dviejų. Manęs nugalėti nesugebėjo niekas".
Darinas "Munchy" Masonas, Filadelfija. Ūgis: 178 centimetrai. Delnas per mažas, kad galėtų apimti kamuolį, tačiau vertikalus šuolis - 43 coliai (109,22 cm). Klausimų yra?
Ralphas "The Rocket" Walkeris, Čikaga. Šį vidurio puolėją dėl jo tiesiog neįsivaizduojamų dėjimų į krepšį atsimena Lamarras Mondane'as: "Jis pakilo į viršų, du kartus trinktelėjo kamuolį į lentą ir įkalė jį būdamas nugara į krepšį. Žaidimas buvo sustabdytas. Visi tiesiog sustingo ir paprašė jo padaryti tai dar kartą. Ir jis padarė".
O kodėl jie to nepadarė NBA? Ar neįdomu, kodėl ten žaidė liūdnai Lietuvoje pagarsėjęs Corey Beckas, o ne vienas iš šių vyrukų?
Talentas žūsta, jei savo gyvenime neturi tėvo, kuris jį griežtai auklėtų ir nukreiptų energiją reikiama vaga. Dėl tos pačios priežasties jaunuoliai atsisako klausytis bet ko, manydami, kad trenerio nurodymai įžeidžia jų savigarbą, o moralinių vertybių samprata pas juos atsiranda tik iš gatvių, kur, tarp kitko, psichas su pistoletu gali nušauti kitą žmogų vien dėl to, kad buvo stumteltas pečiu prasilenkiant, o neatsargus žvilgsnis vertinamas kaip iššūkis (su atitinkamu pavojumi sveikatai). Kova už išlikimą geto gatvėse daugelį verčia nusikalsti, po ko nedaugelis sugeba nenugrimzti į dugną. Tai pavyko Allenui Iversonui, kuris prieš patekdamas į lygą už grotų prasėdėjo tris mėnesius. Tačiau tai nepavyko Pee Wee Kirklandui ir Cliffordui Allenui, o Earlas Manigoltas nors ir pakilo nuo dugno, tačiau jau buvo iššvaistęs viską, kas galėjo jį įamžinti krepšinio istorijoje, ir likusį gyvenimą paskyrė tam, kad paaugliai sugebėtų išvengti jo likimo.
Dažnai pasiekimai sporte neigiamai atsiliepia intelektualiam žaidėjų vystymuisi. Daugelis krepšinio talentų gauna vidurinės mokyklos baigimo diplomą, nors iš tiesų nesugeba sudėti 2 su 2 ar parašyti paprasčiausią sakinį (Lloydas Danielsas).
Galų gale, elementarus tingumas ir nenoras dirbti. Kaip tame anekdote... Guli juodaodis po palme, o prie jo prieina baltasis ir pradeda aiškinti, kad jis nė velnio nedirba, o turėtų atsikelti, surinkti kokoso riešutus, juos parduoti, vėliau pradėti savo verslą, pasamdyti ką nors, kas rinktų ir pardavinėtų riešutus, kad pats galėtų gulėti po medžiu visą dieną ir nieko neveikti. Į tai juodaodis atsakė: "O tai ką aš darau?" Kiekviename pajuokavime yra dalis tiesos. O realybė tokia, kad dėl tokios pozicijos daugelis talentingų žaidėjų taip ir lieka visą gyvenimą; gulėti po palme, nesuvokdami savo sugebėjimų ir nesistengdami kažką su jais daryti. Michaelas Jordanas treniruodavosi nuo ryto iki ryto ir tapo unikaliu žaidėju. Nedaugelis sugebėtų išgyventi jo darbo dieną.
Ir dabar, kai jūs skaitote šį straipsnį, kažkur toli ant šalto asfalto blankioje žibinto šviesoje treniruojasi jis. Jis avi sudevėtus sportbačius, senas trumpikes ir purvinus marškinėlius be rankovių. Tinklelis ant lanko sprogsta nuo jo tritaškių "bombų". Lankas gailiai girgžda po galingų dėjimų su apsisukimu 360 laipsnių kampu. Kaip liūtas jis riaumoja iš pykčio, alkūnėmis nusistumdamas įsivaizduojamus priešininkus, kai nusiima atšokusį kamuolį. Jis gracingai atlieka tokius žaibiškus prasiveržimus, kad net labiausiai patyręs gynėjas paleistų jį iš akių. Galų gale jis pakyla į viršų ir padeda porą monetų ant lentos tik tam, kad kitą naktį jas nusiimtų.
Tačiau anksčiau ar vėliau jo energija išsisems, "potencialas" sustings ir pažvelgs aukštyn į tolimas žvaigždes. Jis sukąs iš pykčio dantis ir lėtai nueis į savo vieno kambario butą už kampo, žingsnis po žingsnio nusinešdamas nebeišsipildinčiąsią svajonę...[/color][/b]
Komentarai(0)
|
Naujienos
RU
LT
EN
IT
Žaidimas "Pakibink"
Naujausi blog'ai
