Vieną kartą… Seniai labai seniai, buvo sala, kurioje gyveno visų
žmonių jausmai ir vertybės: džiaugsmas, liūdesys, pažinimas ir visi kiti
jausmai. Kartu su jais gyveno ir meilė.
Vieną gražią dieną jausmai sužinojo, kad ši sala netrukus nuskęs.
Taigi visi susėdo į savo laivus ir apleido salą. Tiktai meilė laukė iki
paskutinės minutės. Kai sala jau pradėjo skęsti, meilė ėmė
šauktis pagalbos.
Prabangiu laivu pro šalį plaukė turtingumas ir meilė jo paklausė:
“Turtingume, ar negalėtum manęs pasiimt su savimi?”
“Negaliu, savo laive turiu daug aukso ir sidabro, čia tau
vietos nėra!”
Tada meilė ėmė prašyti išdidumo, kuris savo įspūdingu
laivu plaukė pro šalį:
“Išdidume, ar negalėtum manęs paimti su savimi?”
“Meile, negaliu tavęs paimti,- atsakė išdidumas,- čia viskas taip
tobula. Bijau, kad sugadinsi mano laivą.
Dabar meilė kreipėsi į liūdesį, kuris kaip tik vienas pro šalį
ėjo:
“Liūdesy, prašau tavęs, paimk mane su savimi”
“O, meile, - atsakė liūdesys,- man taip liūdna, kad turiu
likti vienas.”
Pro salą keliavo ir džiaugsmas, bet jis buvo toks patenkintas,
kad net negirdėjo, kai meilė jį šaukė.
Staiga pasigirdo balsas:
“Ateik, meile, aš paimsiu tave su savimi,- meilę užkalbino
kažkoks senelis. Meilė buvo tokia dėkinga ir laiminga, kad
pamiršo paklausti senelio vardo.
Kai jie pasiekė žemę, senelis nukeliavo tolyn. Meilė suprato kokia
dėkinga jam turi būti ir todėl paklausė pažinimo:
“Pažinime, gal galėtum pasakyti, kas man padėjo?”
“Tai buvo laikas , - atsake pažinimas.”
“Laikas?- nustebo meilė,- kodėl jis man padėjo?”
Pažinimas išmintingai pasakė:
“Nes tiktai laikas supranta, kokia svarbi gyvenime yra
meilė.”
Komentarai(0)
|
Naujienos
EN
IT
RU
LT
Žaidimas "Pakibink"
Naujausi blog'ai
