Nuėjusi į kambarį pasiimu mobilųjį, randu sms nuo nežinomo numerio, žinutės turinys mane nustebina.
Žinai, pasirodys iš tiesų keista, bet tu man tikrai primeni tą mano buvusią, nežinau kodėl. Panaši tu į ją, gal norėtum susitikti?
Nieko neatrašiau, nes nenorėjau, jis tikrai nušokęs nuo proto, po kiek laiko paskambinau Emai susitarėme eiti į parduotuves apsipirkti. Apsirengiau, į tašę susimečiau reikalingiausius daiktus, užrakinau duris ir ėjau iš laiptinės. Išėjusi į kiemą, pamačiau link manęs ateinantį Luką.
- Labas. – Jis nusišypsojo.
- Sveikas.
- Kur eini?
- Su Ema susitariau susitikt.
- O aš kaip tik pas tave.
- Kokia proga?
- Pasikalbėti reikia.
- Apie ką? – Nusijuokiu, nes iš tiesų pasidaro linksma, juk nėra apie ką kalbėti.
- Apie mus.
- Pff... Pataisa mažuti, - pradedu juoktis, o Lukas žiūri į mane klausiamu žvilgsniu. – Mūsų niekada nebuvo. Nėra ir nebus. Neaišku dar?
- Aikštinga mergiote, atsibodai su savo tais principais jau man. Kokio velnio sau meluoji? Patinka tau mane nervint? Okey mūsų nebus! Bet buvo.
- Na ir? Tai buvo seniai.
- Visai ne.
- Taip. – Lukas prie manęs prieina, pažiūri savo žydromis akimis, kupinomis vilties ir sakančiomis, kodėl taip elgiesi. Man pasidaro nejauku, nuleidžiu akis.
- Gabriele... – Jis mane apkabina. Nieko nesakau tyliu.
- Asile, paleisk ją! – Pasigirsta piktas balsas, pajuntu kaip kažkas atplėšia jį nuo manęs.
Pamatau kaip Nerijus trenkia Lukui, vyksta muštynės, nežinau ką daryti, prašau Nerijaus su Luku, kad liautūsi, nei vienas neklauso, pati nelendu, nes galiu netyčia nukentėti. Pro šalį eina kažkokie vaikinukai, jie pasirodo matyti, tą pačią šūlę lankom. Pribėgusi prie jų, nevilties kupinu žvilgsniu, pradedu prašyti, kad juos išskirtų, į mane pažiūri pažįstamos akys, vienas iš tų vaikinukų pasirodo Saulius...
Jie pribėgę prie juo, juos išskiria. Aišku tada jie vienas kitą apvadina necenzūriniais žodeliais...
Matau, kad Lukui prakirsta lūpa. Prieinu prie jo, jis sugeba nusišypsoti ir pasako, kad jam viskas gerai. Paprašau Sauliaus, kad jį padėtų nuvesti iki buto. Jis sutinka. Kai jis nuveda jį iki lovos, aš atsinešu vaistinėlę, padėkoju Sauliui ir pasiūlau kavos jis mielai sutinka. Tuo tarpu valau Lukui žaizdas ir duodu tabletę nuo skausmo, jis pasako, kad nori miego, uždarau kambario duris ir nueinu į virtuvę su Saulium, kol darau kavą jis manęs paklausia kodėl neatrašiau. Pameluoju, kad nemačiau sms.
- O tu graži.
- O tu melagis.
- Argi aš galėčiau meluoti?
- Žinoma, visi jūs melagiai. – Jis nusišypso. Suskamba mano mobilusis, nueinu į koridorių jo ieškoti, skambina Ema. Žinoma klausi kas nutiko.
Papasakoju jai trumpai, ji pasako, kad vakare ateis pas mane.
Grįžtu atgal pas Saulių, begeriant kavą. Paklausiu jo, apie buvusią merginą.
- Ką nori žinoti apie ją?
- Na kiek jai metų buvo?
- Dabar būtų šešiolika. Ji dar turėjo ir sese dvejais metais vyresnę už ją, pamenu po jos mirties dar kažkiek su ja bendravau, bet po tam tikro laiko visi ryšiai su ja ir jos šeima nutrūko.
- Mat kaip.
- O tas, kur kambarį guli? Kas jis tavo brolis?
- Ne, buvęs vaikinas.
- Tai turbūt tie vaikinukai tavęs nepasidalijo? – jis nusišypso.
- Tikriausiai.
- Na man jau laikas, - tai pasakęs jis atsistoja ir eina link striukės. – Beje ačiuką už kavą.
- Nėra už ką,, dėkui, kad atvedei jįčia, ir padėkok savo draugams už mane.
- Okey, susirašysim.
- Ok, iki.
- Iki..
Kai Saulius išėjo nuėjau pas Luką, jis jau buvo pabudęs, jo veidą puošė graži fonkė...
- Kaip tu?
- Ai normaliai.
- Einu valgyt atnešiu. – Jis nieko nesakė. Nuėjusi į virtuvę pažiūrėjau į mobilųjį, nuo Emos buvo sms, kad negali šiandien ateiti. Padėjusi telą ant palangės, pamačiau kaip Lukas ateina.
- Nereikėjo keltis.
- Reikėjo.
- Skauda?
- Mh...
Kol jis valgė aš vis žiūrėjau į jį.
- Žinai ką?
- Nu??
- Pasilik.
- Nejuokauk.
- Aš rimtai, tėvų nėra, šiandien negrįš. Paklosiu tau lovą.
- Na nežinau.
- Žinai.
- Na gerai, - jis nusišypsojo.. Išgirdau skambutįį duris. Nuėjau pažiūrėti kas ten.
Pravėriau duris, pro jas įsiveržė Nerijus.
- Dink iš čia!
- Išklausyk!
- Dink tuoj pat arba iškviesiu policiją!
- Girdėjai ką Gabi pasakė?! Nyk. – Pasigirdo Luko balsas.
- Aaa.. Dabar man viskas aišku. Kekšė tu Gabriele.
- Tuoj pat atsiimk žodžius, nes tikrai baigsis blogai.
- Nurimk Lukai. Tegul ką nori tą galvoja. Dink Nerijau. – Tai pasakiusi tiesiog išstūmiau jį per duris...
[size=5][/size]
Comments(0)
|
Naujienos
LT
EN
IT
RU
Žaidimas "Pakibink"
Naujausi blog'ai
