Tiesa man niekada nebuvo tokia skaudi, kaip melas.
O melas niekada nebuvo toks kankinantis, kaip kad tyla.
Kada? Kada žmonės nustojo kalbėti? Kur dingo klausimai? O kur visi atsakymai? Kodėl nustojome kalbėti apie jausmus, nebesipasakojam sapnų ir neatrandam žodžių kaip apibūdinti gražiausią mėnesieną. Tik tylime ir žiūrime kažkur į tolį, pamiršdami tą, kuris stovi greta. Nejaugi tikite, kad akyse tie žodžiai išrašyti? Aš – ne. Tikiu kalbėjimo galia. Net ir bereikšmiuose žodžiuose lengviau atrasi tiesą nei prasmingoj tyloje.
Na žinoma, aš nesiginčysiu jei pasakysit man, kad „tiesa“ – subjektyvus dalykas. Aš sutinku, kiekvienas mes turime savo tiesą, tą patį žodį suprantame skirtingai… bet nors truputi panašiai. O tyla – ji turtinga begale prasmių, iš kurių mes linkę išsirinkti būtent tą, apie kurią svajojame, tą, kuri mus paguodžia, paglosto, priverčia nusišypsoti. Tai lyg rusiška ruletė – jei tau pasisekė – gyvensi, jei ne – mirtis. Deja mirtis bus daug skausmingesnė ir ilgesnė. Ieškosi tyliai sau atsakymų, analizuosi kitą žmogų, kaip pažiūrėjo, kaip prisilietė, kaip suvirpėjo jo antakis kai pažiūrėjo į tave. Naktimis nemiegosi mąstydamas ar pats pasielgei gerai, ar tikrai toje tyloje jis išgirdo tavo mintis. Ir te atleidžia man romantikai, tačiau ar ne per didelė kaina perkant iliuziją?
Ir niekaip negaliu suprasti – koks motyvas? Kartą sulaukiau atsakymo – et, vis tiek nesuprasi… Tai kam stovėti greta žmogaus, jei manai, kad jis tavęs nesupras? Kažkokia susireikšminimo forma – esu toks ypatingas, esu minties galiūnas, patyręs, išgyvenęs daug daugiau nei tu, tad argi tu gali kažką suprasti? Pasikartosiu – koks motyvas? Tyla – ne vitaminas auklėt, brandinti žmogų. Jei būtų taip, tuomet gal ir istorijos ar algebros mokykloje reikėtų mokyt tylint? Jei iš tiesų manai, kad gyvenimą supranti daug geriau nei aš – papasakok, pasidalink, išmokyk, kalbėki apie tai.
Baisu, kad tavo žodžiai bus suprasti klaidingai? Bet pagalvok, tuomet bent jau turėsi galimybę pasiaiškinti, pagrįsti savo mintį. O galbūt net suprasi, kad esi neteisus. Ar tyloje mes diskutuojam? Nebent su savimi. O tai tas pat, kas penktą dieną iš eilės virti tą pačią sriubą, iš tų pačių ingridientų tik dedant juos į puodą vis kita tvarka. Ar ne baisiau būti suprastam taip, kaip kitas nori tave suprasti? Tada belieka arba bėgti, arba būti tokiu, kokį tave sukūrė kažkieno vaizduotė.
Aš nenuvertinu tylos! Tačiau ji turi būti subrandinta, ji turi būti sukurta kartu. Palaikančių, piktų, meilių, guodžiančių, linksmų, svajingų, liūdnų, brandžių, vėjavaikiškų, protingų, sąmojingų, kvailų, eiliuotų, jausmingų, grubių, aistringų, ramių, klausiančių, patariančių, mokančių žodžių.
Aš netikiu, kad žodžio impotentas galėtų tylą paverti iš tiesų prasminga.
Ir jei kada mes susitiksim gatvėj
ir tau atrodysiu kvailai –
verčiau jau taip ir pasakyk,
nes tavo šypseną galiu suprasti ir kitaip…
Commenti(1)
|
Naujienos
RU
LT
EN
IT
Žaidimas "Pakibink"
Naujausi blog'ai
