Tau viskas gerai, - paklausė Nerijus manęs.
- Taip, - nusišypsojau, - bet mintimis buvau su juo. Su žmogumi, kuris savo žodžiais ir veiksmais kažkada stengėsi padaryti mane laiminga,
bet juk tai buvo seniai....
Stengiausi apie tai negalvoti ir džiaugtis šia akimirka.
Kine žiūrėjome kažkokią komediją, kurios net pavadinimo nežinojau....
Išėję iš jo patraukėme į parduotuvę, prisipirkome gėrimų ir maisto, patraukėme pas mane į namus. Nusprendėme, kad visi nakvos pas mane. Eidama vis meldžiausi, kad tik Luko su ta šlykštuke Greta nebe būtų.
Priartėjome prie buto durų, atrakinau jas. Mano nelaimei jie vis dar buvo čia ir ruošėsi nakvoti, bent jau taip sakė broliukas, prisiekiu tą akimirką norėjau jį pakarti.
- Ble kokio velnio jie nakvos čia? – priėjusi Ema pakuždėjo man į ausį.
- Žinai, gi brolis pasistengė, kad tik man nuotaiką sugadintų...
- Ej panelytės, einam nūūū! – sušuko Vilius.
- Aga mes tuoj! – tai pasakiusios nulėkėm į kambarį.
- Žinai, aš tai manau, kad tavo brolis kartais tikrai tau specialiai nori sugadinti nuotaiką.
- Ai aš jo neperprantu. Einam geriau prie jų.
- Aga, nes dar po to pagalvos, kad tu Luko bijai, - ir Emos juokas.
- Jo žinai labai bijau, va matai drebu... – Pasakiusi tai nuėjau prie visų kitų.
Atsisėdau prie Nerijaus, jutau kaip Lukas žvelgia į mane, mūsų žvilgsniai susitiko, aš staigiai nusisukau, pamačiusi, kaip jis apkabina Gretą.
- Jis tik nori tave pakankinti, - man į ausį pakuždėjo Nerijus.
- Žinau.
- Saule, gal gali atnešti vandens? – Nerijaus prašymas nuskambėjo garsiai, visų žvilgsniai buvo nukreipti į mus.
- Žinoma, - ir taip pasakiusi, nuėjau į virtuvę, pasiėmiau stiklinę ir įpyliau vandens.
- Žinai, aš irgi noriu vandens, - išgirdau žiauriai pažįstamą balsą.Už manęs stovėjo Lukas.
- Tai įsipilk.
- Kodėl tu tokia?
- Kokia?
- Pikta.
- Aš ne pikta. Tiesiog neturiu apie ką su tavimi kalbėti.
- O man tavęs kartais trūksta.
- Jei tau manęs kartais trūktų kaip tu sakai, čia nebūtum su ta šlykštuke Greta. – Tai pasakiusi jau ruošiausi eiti, kai jis griebė mano ranką, stiklinė iškrito iš rankų, dužo... O jis priglaudė mane prie savęs.
- Ką tu darai po velnių.!
- Žinai, o aš tikiu kažkiek dar tuo, kad tavo širdis ne akmuo...
Ir jis pradėjo eiti.
Aš suskubau rinkti šukių. Netyčia įsipjoviau.
- Gabriele, kas atsitiko, - išgirdau susirūpinusį Nerijaus balsą.
- Girdėjau šūksnius, - tarė Ema.
- Viskas gerai, nešiau vandenį, netyčia užkliuvau už Luko alkūnės ir štai patys matot...
- Bliamba nereikėjo man tavęs vandens prašyti, - Nerijus susinervino.
- Viskas gerai, čia tik menkniekis, - nusišypsojau.
- Einam pleistrą prilipinsim, - pasiūlė Ingrida, patraukėme į vonios kambarį.
- Gabi, kas čia buvo?
- Lukas prikibo.
- Tai kodėl nepasakei Nerijui?
- Tiesą pasakius nežinau...
- Myli tu jį, neneik.
- Ne.
- Gabi, po velnių! Kaip jautiesi pati sau meluodama? Puikiai ane?
- Baik..
- Ką man baigt? Kaip tave atvest į protą?
- Suprask, aš nenoriu vėl kentėti, nenoriu bemiegių naktų, nenoriu ašarotų akių, nenoriu skausmo, - nepajutau kaip tai besakant mano skruostais pradėjo riedėti ašaros.
- O dabar?
- Kas o dabar?
- O dabar argi ne dar blogiau jautiesi? Pažiūrėk į save, nuo jo buvimo šalia tu...
- Nuo jo buvimo šalia, nuo jo žvilgsnio, nuo jo akių, nuo prisilietimų, aš sugniuždyta, žinau....
Bet aš paprasčiausiai negaliu nieko pakeisti...
[size=4][/size][size=5][/size]
Commenti(0)
|
Naujienos
LT
EN
IT
RU
Žaidimas "Pakibink"
Naujausi blog'ai
