-Gabi, o gal tu jį dar vis myli? – paklausia Ingrida. Tyliu nieko nesakau, nes nežinau ką atsakyti.
- Žinai ką? – aš ir pati nežinau. Pirmiausia reikia išsiblaivyt, o va tada apie tai pagalvot. – Tai sakant, jaučiu, kad kažkas paliečia mano petį. Atsisuku, prieš mane stovi šviesiaplaukis, mėlynakis vaikinukas, su plačia šypsena ir žiūri į mane.
- Kažkas ne taip?
- Tu man labai primeni vieną žmogų.
- Kokį?
- Mano buvusią panelę. – Stoviu nežinau ką jam atsakyti.
- Na aš tikrai ne tavo buvusi panelė, - nusišypsau.
- Neįtikėtina, tu stulbinamai į ją panaši.
- Gal tau tik taip atrodo.
- Ne, - griežtu balsu pasako vaikinukas, - aš niekada neklystu. – Matau kaip jis iš kišenės išsitraukia piniginę, o iš jos išima mažą nuotraukytę.
- Štai, pažiūrėk, - vaikinas paduoda man nuotrauką, pažiūriu.
- Matai, jos plaukai panašūs į tavuosius, akys tokios pat spalvos.
- Na gal ji ir turi šiek tiek panašumo. – Kadangi gan tamsu, gerai neįžiūriu.
- Turėjo, - liūdnu balsu taria jis.
- Kur ji dabar?
- Mirusi. – Man pakerta kojas, pagalvoju, kad vaikinas juokauja.
- Na jai taip šiais laikais sakoma, kai išsiskiri tai... – Jis neleidžia man pabaigti sakinio.
- Ne ji iš tiesų mirusi, jau trys metai.
- Labai užjaučiu.
- Ačiū, - matau kaip vaikino veidas nuliūsta, nežinau ką jam pasakyti. Stovim ir žiūrim vienas į kitą.
- Klausyk, gal duok savo numerį.
- Gerai, - išsitraukiu mobilųjį iš rankinės, padiktuoju numerį, jis pažada, kad būtinai parašys ir nueina. Tuo tarpu aš susirandu Vilių ir paklausiu kas tas vaikinukas.
- Jis mano geras draugas.
- Žinai, jis sakė, kad esu labai panaši į jo merginą, kuri mirusi.
- Vargšas vis dar ją prisimena, - atsako Vilius.
- Tai jo mergina iš tiesų mirusi?
- Taip, ją maždaug prieš tris metus partrenkė mašina, Viktorija mirė vietoje. Toks buvo tos merginos vardas. Turbūt niekada nepamiršiu, kaip tą kart Sauliusvos pasiekęs tą vietą, puolė prie jos, apkabino, o jinai pažiūrėjo į jį savo žydromis akimis, kažką jam tyliai pasakė ir mirė. Maniau, kad jis niekada neatsigaus. Ir žinai geriau įsižiūrėjus, tu kažkiek užneši į ją.
- Smagu, tai dabar aš visiem patapsiu panaši į kažkokią paną, kuri mirusi, - sarkastiškai pasakau ir nueinu pasiimti kokteilio...
- Einam gal į antrą aukštą ten yra kambarių, galėsim normaliai išsimiegot, - pasako Ingrida.
- Gerai, einam.
RYTAS: 11:49
Su Ingrida pabudę, persirengiam ir nulipam į pirmą aukštą gerti kavos. Kai kurie jau atsikėlę, kiti miega, o kai kurie išvažiavę namo.
Kalbam apie vakarykštį vakarėlį, mano žvilgsnį patraukia tas pats vaikinas kuris vakar prašė mano numerio. Jis prieina prie manęs, pasisveikina ir prisistato. Pradedam šnekučiuotis.
- Labas rytas, sorry, kad vakar taip nesąmoningai išėjo, net neprisistačiau, - nusišypso.
- Labas, nieko tokio.
- Aš Saulius.
- Aš Gabrielė, bet dauguma mane vadina Gabi.
- Gražus vardas Gabi, jo akys sublizga, o veidą papuošia šelmiška šypsena. Po to jis nueina prie kitų. Vėliau dar pakalbu su merginomis, Karolis pasiūlo parvešti namo, sutinku, nes esu pavargusi ir gan neišsimiegojusi. Grįžusi randu namus tuščius, paliktas tik raštelis, kad tėvai pas senelę, nes ji serga. Prisileidžiu vonią karšto vandens, prisipilu putų, nusirengiu ir guliu vonioje, kol vanduo atvėsta, išlipusi pasiimu rankšluostį, po to užsimetu chalatu. Nuėjusi į kambarį pasiimu mobilųjį, randu sms nuo nežinomo numerio, žinutės turinys mane nustebina....
[size=4][/size][size=5][/size]
Commenti(0)
|
Naujienos
LT
EN
IT
RU
Žaidimas "Pakibink"
Naujausi blog'ai
