Telefonas iškrito iš rankų, negalėjau nei žodžio pratarti, negalėjau aptikėti, kad jos buvęs vaikinas ją partenkė. Pradėjau verkti, suklupau.
- Kas tau? Kas skambino?? – Lukas pradėjo tardyti mane.
- Eeemaa...
- Kas Emai?! Netylėk pasakyk.
- Emą partenkė mašina. Vairavo Vvvilius, - tai pasakiusi pradėjau dar labiau verkti.
- Tu juokauji! Juk tai ne samonė – Mačiau kaip Lukas susinervino. Paėmė mano mobilųjį ir nuėjo į kambarį, spėju skambino Ingridai arba Viliui.
- Renkis, važiuojam.
- Kur?
- Į ligoninę. – Greitai susisukau ir su ašaromis akyse užrakinau buto duris. Važiuodami visą kelią tylėjome. Matėsi, kad Lukas taip pat labai sunerimęs. O kelias į ligoninę atrodė labai ilgas.
- Pagaliau! – Sušukau, kai atvažiavome. Prie ligoninės įėjimo jau laukė kiti draugai. Jie nuvedė mus į laukiamąjį. Pamačiusi Ingridą ir Vilių pradėjau bėgti ir stipriai apkabinau Ingridą.
- Kaip ji? – vos galėjau ištarti, gumulas gniaužė gerklę, nesulaikiau ašarų.
- Daktarai nieko gero nežada.
- Ji miršta, - ištarė Vilius. – Jo balsas buvo šaltas. Jis pats į mus žiūrėjo bejausmiu žvilgsniu.
- Kaip tai įvyko? Kodėl taip padarei?! – pribėgau prie Viliaus, pradėjau į jį daužyti kumščiais ir šaukti. – Mane nuo jo atplėšė Lukas.
- Nusiramink, reikia išlikti ramiems.
- Kaip aš galiu išlikti rami?! Kaip? Mano draugė, kuri buvo man kaip sesuo miršta. Po velnių!!!
O Vilius tai sako taip paprastai, kas jis per vienas? M?!!
- Ji pati palindo, aš jos nemačiau. Ji iš niekur nieko palindo. Iš pradžių net nesuvokiau, kad tai ji.
Ji nežiūrėjo kur bėga, tiesiog bėgo....
Jis pasakojo, tai kol policininkai atėjo.
- Jie ateina čia jau antrą kartą. Pirmą kartą Viliaus jiems nepavyko išsivesti. – Dabar Vilius nebesipriešino...
20:15
- Eik pailsėk, būk gerutė. Parvešiu tave, beprasmiška laukti, - priėjęs Lukas tarė man.
- Ne aš niekur neisiu, suprask...
- Gal bent kavos atnešti?
- Aha. – Lukas nieko nebesakė tik nuėjo koridoriumi.
- Pameni Gabi, kai visos varėm šopintis, kaip prikolindavom. Kaip buvom laisvos ir niekas mūsų nekontroliavo, kai nekentėjom dėl meilės. Kaip dažėm barbes, o vieni gražiausių berniukų tada buvo barbinai...
- Taip... Buvo geri laikai. Kas būtų pagalvojęs, kad dabar viena iš mūsų kovos su mirtimi...
- Galbūt ir mes blogai darėm, juk ji visą mėnesį nelankė šulės, kai ateidavom pas ją, jos mama pasakydavo, kad ji miega arba, kad jos nėra. Ji atrašinėdavo labai retai. Ji tiesiog atsiribojo nuo visko... – Taip besikalbant su Ingrida, priėjo vienas iš Viliaus draugų.
- Ema pati palindo po ta mašina...
- Iš kur žinai?
- Žmonės matė tą eismo įvykį. Viena moteris papasakojo, kad ta mergina prabėgo pro ją, per skubėjimą ją stumtelėjo... Sušuko kažką tokio į „atsiprašau“ ir tada bėgo toliau. Ji dar sakė, kad ta mergina puikiai mato atvažiuojančią mašiną. Būtent mašinai arėjant ji lėkė... Lyg norėdama nebegyventi.
Kaip žmonės subėgo pažiūrėti kas nutiko, pasakojo, kad jos veidas buvo ašarotas...
Nežinau ar čia sutapimas, ar taip tiesiog turėjo įvykti, bet esmė ta, kad Vilius nekaltas... O jeigu Ema numirs jeigu Ema numirs jis save grauš visą likusį gyvenimą...
- Tu teisus, - tai pasakęs Lukas padavė man ir Ingridai kavą...
- Ačiū.
- Nėra už ką. – Begeriant kavą ir toliau kalbant, pastebėjom ateinančią Emos motiną.
- Vaikai, ačiū, kad jūs čia.
- Juk ji mūsų draugė. Kaip čia galėtumėm nebūti.
- Daktaras sakė, kad jei kaip ir šiek tiek geriau, bet kol kas nieko per daug tikėtis negalima. Jei lūžo kaulai, ranka... Pažeisti vidaus organai...
- Siaubas.
- Taip. Važiuokit namo dabar laukti beprasmiška, jums rytoj į mokyklą. Jei kas pasikeis pranešiu.
- Gerai, laikykitės.
Atsisveikinę, pajudėjom link mašinos. Mano tėvų kaip visada namie nebuvo, tad Lukas nakvojo pas mane.
Grįžusi namo nuėjau po dušu. Tuo tarpu Lukas padarė valgyti. Pavalgę nuėjome miegoti, kitą dieną į mokyklą net neplanavom eiti.
RYTAS: 08:12
Pabudau nuo skambučio. Ekrane švietėEmos motinos numeris. Šiurpuliukai perbėgo per kūną...
- Klausau.
- Skambinu pasakyti jog....
Patiko?;DD[size=5][/size]
Commenti(1)
|
Naujienos
IT
RU
LT
EN
Žaidimas "Pakibink"
Naujausi blog'ai
