-Atleisk, kad suteikiau tau tiek skausmo. Man jau laikas iki. – Ir jis išėjo, išėjo kaip ir tada kaip mes susipykom, tik šį kartą išgirdau Donatą šaukiant ant Luko.... O velnias juk Donatas žadėjo vakare ateiti.
Nubėgau pažiūrėti kas vyksta. Išvydau kraupų vaizdą, Donatas buvo išsitraukęs peilį ir taikėsi tiesiai į Luką.
- Donatai!! Tuoj pat padėk tą peilį, - išsigandau ir užrėkiau ant jo. Jis tik kažką sumurmėjo, suvokiau, kad jis girtas.
- Na gi durk! Ko lauki durk!
-Baikit prašau jūsų, kam jūs taip? – mano skrostais pradėjo riedėti ašaros. O jie žiūrėjo vienas į kitą, atrodo laukė, kuris puls pirmas.
-Tu niekše atėmei iš manęs Greta, nekenčiu tavęs! O dabar dar randu tave pas Gabi, Būk su ta durne, o prie Gabi nelysk. Ji mano supranti?!
-Gabi tai tiesa? Tu iš tiesų su juo? – Pirmą kartą gyvenime žiūrėdama Lukui į akis bijojau žodį pratarti, nenorėjau pasakyti, kad taip, nenorėjau jo įskaudinti, bet juk po velnių jis įskaudino mane. Kodėl dabar aš negaliu pasielgti taip pačiai? Klausiau savęs ir tylėjau.
- Na Gabi, pasakyk Lukui, kodėl tyli.
- Žinai ką Donatai, eik iš čia ir tuoj pat. Tu taip pat Lukai. Dinkit iš čia!
Dinkit į lauką, ten galit vienas kitą užmušti, aplamai man nusispjauti. – Tai pasakiusi nubėgau į savo kambarį, griuvau tiesiai į lovą ir pradėjau verkti ir man nerūpėjo, kad bet kurią akimirką gali ateiti kažkuris iš jų, kad prasivers durys ir jie pradės aiškintis. Tiesiog man buvo skaudu. Myliu Luką, bet negaliu būti su juo. O apie Doncę šlykštu ir pagalvoti. Tas kvailys manosi esąs didvyris... Na jau ne, nesuteiksiu jam tokios laimės skaudinti Luką. Nenoriu skaudinti mylimo žmogaus, nenoriu...
Pajutau kaip kažkas šaukia mano vardą, krūptelėjau, pašokau iš lovos.
- Gabriele nusiramink, - tai buvo brolis.
-Aaa... Čia tu.
- Aš žinau viską kas buvo. Gana jau man. Būk gera nieko nebedaryk ir su Donce nebūk. Šiandien jis Greta labai smarkiai sumušė, buvau pas ją nuvažiavęs, kraupiai atrodo ji. Donatas nevaldomas, jo pyktis gali tave ne tik įskaudinti, bet ir sužaloti. Kad daugiau nematyčiau jo čia. – Sėdėjau lovoje ir tylėjau, nieko nesakiau, tik linksėjau galva. Paprašiau, kad brolis paduotų mobilųjį, kuris stovėjo ant stalo. Puoliau rašyti Emai, papasakojau jai viską, tuo pačiu paprašiau, kad pasidomėtų ar Lukui viskas gerai.
22:00
Skambutis į duris, neskubėjau jų atidaryti, sėdėjau ir ruošiau namų darbus, prasivėrė mano kambario durys.
- Gabi, pas tave Ingry atėjo.
- Labu, - mudvi apsikabinome, pasiūliau jei arbatos.
- Einu aš greit vandenį užkaisiu.
- Ne, palauk. Aš tau žinių turiu.
- Ką kokios tos žinios? Ar kas atsitiko?
- Jap, nakvosiu pas tave, - ir jos juokas.
- Uoj bliamba, nu tu pavarai, - nusišypsojau ir nuskubėjau į virtuvę.
Visą naktį su Ingrida kalbėjomės apie įvykius, 4h užmigome.
RYTAS:
- Ingrida, nūūū eik iš tos vonios ir taip vėluosim, o aš dar net nenusiprausiau, beldžiau į duris, o ji tik juokėsi.
- Na gerai, gerai. Eik praustis, - ir mūsų juokas, kol prausiausi girdėjau, kaip kažkas atėjo, bet pamaniau, kad tai tik broliuko draugeliai, išsiropštusi iš vonios, griebiau rankšluostį, apsivijau jį ir atidariau dušo duris, nuskuodžiau į virtuve, o ten pamačiau Luką, o dievuliau stoviu prieš jį su rankšluosčiu, šlapia galva. Išraudau.
- O tu šiandien kaip niekada graži, - pasakė Lukas ir visi pradėjo juoktis.
- Ačiū, bet ką tu čia veiki?
- Kaip tai ką?
- Juk mums į tą pačią šūlę, palydėsiu. – Tai pasakęs jis nusijuokė, o aš nuskubėjau renktis. Nieko jam neatsakiau..
[size=5][/size]
Commenti(0)
|
Naujienos
LT
EN
IT
RU
Žaidimas "Pakibink"
Naujausi blog'ai
