Šį vakarą karčiai kvepėjo Tavimi …
Gėriau tą kažkada visai malonų ir šildantį kvapą, kuris dabar kelia tik kažokius miglotus prisiminimus.
Mėgavaus, nes taip gera buvo justi, kaip gelia visą kūną. Kaip jausmas, kad esi vienas Tave pasigrobia tik su jam vienam žinoma jėga. Aš mėgavausi kiekviena akimirka, kuri buvo tas akimirkas. Laikrodis tiksėjo, aš skaičiavau laiką ir .. nenorėjau, kad tai pasibaigtų.
Tai skaudino, neleido pajudėti ir mane tempė kažkur giliau, bet aš pasidaviau. Atsidaviau tam visu kūnu. Visa savo siela. Ir labai greitai atsidūriau ten, kur visi vaidina ir sako ‘Mes tikri’.
Kažkur viduje vėmiau. Karčiai. Šlyškčiai vėmiau.Buvo koktu nuo viso to teatro, bet greit pati tapau dar viena aktore, kurios niekas nepastebėjo, kuri buvo tokia pat lėlė, kaip kitos. Kaip visi kiti tūkstančiai, esantys šalia ir toli tuo pačiu.
Vėl dar įkvėpiu ir iškvėpiu Tave. Ramiai kvėpuodama galvoju ‘Kam visa tai ?’ ir atsakymo nerandu ir .. galbūt net nesistengiu rasti. Pagalvoju apie pirštines, kurias čiupinėjau, buvau užsimovus ir .. pajuntu šaltį nubėgantį mano rankomis, nes pirštinių su manim nėra. Rankos šala, nes ir Tavęs nėra, bet .. galbūt taip geriau ? Žinoma, kitaip ir negali būti. Jau senai viskas suprasti, viskas patirta, išgyventa ir svarbiausia .. užmiršta !
Koks didžiulis palengvėjimas, kai tai supranti. Tyliai ramiai galėčiau pro Tave praeiti, nepakėlusi galvos ar nusukus akis ir ne todėl, kad skaudėtų, kad Tu eini pro mane, o būtent todėl, kad jau senai nebeskauda. Juk Tu niekas buvai, nieku ir pasilikai .. tarp saulėtų dienų ir vis žvarbesnių naktų.
Žiema ateis ir nieko nepaliks. Jokių jausmų, jokių ašarų ant skruostų, kurios dilgins. Dilgins skruostus, dilgins širdį, dilgins jausmus, kurie praėjo .. kurie buvo ir niekad nebebus. išsaugojau kažką ? Galbūt. Bet tai jau nesvarbu. Gyvenimas kažkur pabėgo nuo manęs. Širdį tik švelnus rugiagėlių plazdėjimas išliko ir nieko kito. Nieko nebeliko kas su Tavim susiję. O Tu norėtum to ? Kad būtum dar širdy, dienoj, nakty, sapne, minty ? Aš tai jau nebenoriu. Per ilgai tuo gyvenau, per daug mirksėjau, kad neverkčiau, kad ašaros man nebyrėtų ( kaip retai man tai pavykdavo ). Bet kaip gera tart, kad esu laiminga, kad skraidau, kad pamiršau.
Aš pamiršau !
Aš laiminga !
Aš skraidau !
Commenti(0)
|
Naujienos
RU
LT
EN
IT
Žaidimas "Pakibink"
Naujausi blog'ai
