Nužudyk savo viltį, kad galėtum atgimti, pakilti, kad galėtum ir vėl atsimerkti..
Aš skausmo dirvoje pasėjusi auginau tėjimą, norą ir geismą, ilgesį ir troškimus, keistas svajones. Ir taip daugiau nei 365 dienas. Kasdien po sėklą, o kartais ir po dvi.. Šypsojausi lūpomis, matydama išdygstančius daigelius, verkiau širdimi, kai jie vienas po kito ėmė vysti. Tik akys.. jos buvo užmerktos. Lytėjimu aš gydžiau augalų žaizdas ir nemačiau savo džiūstančių rankų. Tikėjau, kad ta diena, kai po liūties, grojusios disonansinę simfoniją ant mano stogo, pabudusi aš pamatysiu sodą – rojaus sodą. O pusryčiams ragausiu uždraustąjį vaisių.
Tačiau… 365 dienos, o aš ir vėl esu ten, kur buvau – su tais pačiais žmonėmis, tarp tų pačių sienų, po ta pačia saule.
Nusprendžiau būti žiauri – aš nužudžiau savo viltį! Аš ją nužudžiau – galiu tai kartoti tūkstantį kartų! Tūkstantį ir vieną! Tūkstantį ir du! Aš ją nužudžiau pati, nes norėjau ir vėl atsimerkti. Aš ją sunaikinau – be pykčio, be nuoskaudų, be išdavystės. Ir trečią dieną po 365, aš pamačiau daugiau, nei žmonės man pasakojo. Įkvėpiau tik tiek, kiek trūko man, kad vėl galėčiau atsistoti, tik tiek, kad nusišypsočiau. Ir negaliu sustoti – šypsausi, nes tiek dar visko nemačiau, ir tiek paveikslų vėjyje dar nebuvau nutapius.. kaip dabar. Esu tvirta! Esu laiminga, nes esu teisi – ją nužudžiau, nes tik stipriausi lieka. Tokie jau tie dėsniai gamtos – tusi naikinti, kad išliktum, tik padaryti privalai tai protingai.. Sudėjus ir atėmus, padauginus, padalinus..
Lig šiol aš nesupratau matematikos esmės. Aš niekada nemėgau skaičių. Kur kas labiau mane žavėjo daugtaškiai sakinio pabaigoje… Jie lyg jūros nugludinti akmenėliai išnešti į krantą… Turintys savo istoriją, savo paslaptį, lyg skrendantys pienės pūkai, kurių nespėji pagauti ir tik palydi šiltu žvilgsniu… daugtaškiai sakinio pabaigoje užburia, žadina, svaigina… lyg begalybės ženklas matematikoje..
Bet kai nubrauki sakinį, lieka tik tie trys taškeliai… O juose – viltis, iliuzija, svajonė. Kažkas, ką puoselėji, augini. Daugtaškyje liks tik tai, ką pakilęs menkiausias vėjelis sumaišys su dulkėmis ir išpustys po margą pievą. Ir net nesuprasdamas ką praradai, grauši save, kad nesugebėjai išsaugoti.
Kartais taip norisi tikėti, kad tos menkos dulkelės nusės kieno nors plaukuose ir taps paskutiniu dėmeniu to žmogaus pilnatvėje, kad būtent ji bus ta dalelė, kurios taip trūko jo gyvenime…
Ir vėl daugtaškis sakinio gale… NE. Daugiau jų nebegali būti. Aš jau esu! Esu, kad išmokčiau skaičiuoti – atimti tai, kas nereikalinga ir pridėti tik tai ko trūksta. Aš atsimerkiau.
Komentarai(2)
|
Naujienos
RU
LT
EN
IT
Žaidimas "Pakibink"
Naujausi blog'ai
