Nesiūlykite cukraus jai į kavą – jos lūpos pakankamai saldžios. Ir nedovanokite jai gėlių, nes jos širdyje jos žydi ištisus metus. Ir nepirkite jai lėktuvo bilieto – ji skrenda kas kart kai užsimerkia.
Kai kambarys prisipildo tyliai linguojančia melodija ji ima sklęsti. Užmerktos akys. Virš galvos sunertos rankos. Margais raštais pralinksmintose vilnoninėse kojinėse jos kojų pirštai ima šokti. O lūpos nevalingai bando dėlioti žodžius, kurių nė velnio ji nemoka.
Ir nėra jos vakarykštėje dienoje. Nėra ir rytojuje. JI gyva akimirkoje. Akimirkoje, kurioje nėra laukimo. Juk laimė, tai ne draugas išvykęs gyventi toli. Tai šildanti gniūžulėlis tikrumo, pasilikusio širdyje praleidus laiką su žmogumi. Laimė, tai ne batai pamatyti spindinčioje vitrinoje, o tas maloniai jaudinantis pėdų dilgčiojimas po ramaus pasivaikščiojimo pasauliu. Ir brangūs pietūs, tai dar ne laimė. Kas kita – akių švytėjimas palietęs pasidalinus pieno stikline ir aguoniniu džiūvėsiu.
Mergaitė šypsosi. JI niekam neskolinga. Nepyksta ant talentingų, nejaučia pykčio ir turtingiems. Ta laimė, kurią ji turi yra tik jos. Ir taip, jai būna liūdna, kartais skauda. Ji vis dar pasitiki žmonėmis ir parklumpa užkliuvusi už jų tuščių kalbų, savanaudiškumo ar nepastovumo. O kartais savo akimirkas ji iškeičia į kito liūdesį, savigraužą ar netikėjimą. Silpna tuomet ji pasijunta, nes dar nemoka žodžių, kurie įkvėptų ir kitus surasti susitaikymą su savimi, atmerktų jų akis mažytėms smulkmenoms, paskatintų surasti laimę savyje.
Paklausite – kodėl gi ji negali pasidalinti savo laime... Pralinksminti, nudžiuginti, pagloboti. Galėtų. Bet netiki ji to verte. Tas laimės pojūtis prilygtų nebent atvirlaiškiui gautam iš svajonių šalies, ar apsilankymui menkai pažįstamų žmonių tuoktuvėse. Pamilt save. Kaip to išmokyt kitą? Pradėti dieną taip, kad niekas nesugebėtų apkarpyti tau sparnų, šypsotis negalvojant apie susidariusias raukšles prie akių.
Ji jau seniai suprato – ne kiekvienas nusipelno būti laimingas. Tik išmokęs susikurt tą neapsakomą jausmą savo širdyje, mintyse, pripildęs juo mažytį savo kambarį, vėliau visus namus, galėsi pasakyti, kad esi tikrai laimingas. Nedidukes savo laimės santaupas investuoti, gauti kuklų pelną, nepasiliekant sau nieko vėl investuoti, kad tie maži dalykai kurtų tavo pasaulį. Auginti, plėsti, brandinti, vertinti ir pamatyti, kaip visa kas yra greta, tampa tavo laimės dalimi.
O ji laiminga – pabučiuota saulės, nuprausta lietaus. Laiminga žiūrėdama į tekantį šaltinį, į aukštą kalną lipdama.
Mergaitė. Neieškanti. Laiminga ir be laimės didelės. Ji šypsos sau, paglosto skruostą.
Laiminga, įsimylėjusi mergaitė..
---
Einu išgert su ja kavos. Be cukraus.
Komentarai(0)
|
Naujienos
IT
RU
LT
EN
Žaidimas "Pakibink"
Naujausi blog'ai
