Skambutis. - Čia skambina žiema.
Ji perduoda linkėjimus nuo Tavęs. Sako - pasiilgai. Tu negali ramiai miegoti, vos pagalvoji apie mane, kažin kokia jėga ima tave draskyt. O taip norėtum verčiau jau sudraskyt mane. Tau mano veidas - lyg kančia, lyg keptas kumpis benamiui, nevalgiusiam gal pusmetį. Ir mano balsas Tau lyg vanduo tris mėnesius nelaistytai vazone augančiai gėlei. Kvieti mane į pasimatymą - prie užšalusios upės.
O Tu nepyk - man šalta.
Padėjusi ragelį iš stalčiaus išsitraukiau vasaros naktį ir pradėjau rašyti laišką:
Ir aš Tavęs pasiilgau. Man tavo žodžiai reikalingi kaip kavos puodelis ryte. Be Tavo apkabinimo nyku man, kaip kad nykus japoniškas sodas be sakurų žydėjimo. Aš pasiilgau, tad susitinkame prie stipria srove tekančios upės.
***
Gal kada nors. Galbūt ateis tas metų laikas, kai susitiksime prie upės. Na o kol kas, tu trypčioji ant ledo, žinodamas, kad po tavo kojomis vanduo, kuriame tau siūliau plaukioti kartu. Kol tu ten - aš tik ruošiuosi. Renkuosi gražiausią savo rūbą, skaičiuoju degtukus, kuriais ketinu užkurti laužą, kuris mus šildytų vasaros naktimis.
Aš ateinu prie upė, o Tavęs jau ten nėra. Viena brendu į srovę ir sunkiai begaliu stovėti vietoje - ji tuoj mane nuplaus.
Aš bijau sušalti su tavimi, o tau baugu nuskęsti.
Man reikia vasaros, o tau žiemos.
Gal susitiksime… kai būsime labiau užaugę, kai būsim drąsesni ir kai suprasim, kad ne upės reikia mums. O gal ir ne.. Juk mano telefonas skamba nuolat, o tu laiškų sulauki dar daugiau..
Komentarai(0)
|
Naujienos
IT
RU
LT
EN
Žaidimas "Pakibink"
Naujausi blog'ai
