TU NEIŠGĄSDINK SAVO LAIMĖS
Kai tu gimei visi šypsojosi. Kai tu gimei visi linkėjo būt laiminga. Linkėjo kai tau buvo penkeri, penkiolika… kasmet.. Surasti savo laimę..
Ir bėgo dienos lyg viena - glaudeisi prie visų, kas rodėsi tą laimę jau suradę, skaitei pasakas su laimingomis pabaigomis, klauseisi džiaugsmingų istorijų, kad tik greičiau surasti tą lauktą, išsvajotą laimę. TU nežinojai kas ji, kuo ji vardu, kaip ji apsivilkusi. TU nežinojai, kaip reiks su ja pasisveikinti, bet visada norėjai ją surasti. Miesto gatvėse šypsojais sutiktiems - gal jie padės? Tiesdavai ranką į tave pažvelgusiems, mokėjai savo stiprybe, savo patirtimi, manydama, kad jie tau atsilygins laime. Tačiau triukšminga muzika neleisdavo išgirsti žodžių, žibintų šviesos apakindavo ir ne visada pastebėdavai, kad tai tik žibantis saldainio popierėlis, kuriame ne tavo džiaugsmas. Kas vakarą, prieš užmerkdama akis pykai ant tų, kurie atrodo taip nuoširdžiai linkėjo…
- Nėra jos! Esu stipri ir laimė man nereikalinga. Šypsausi, kai to kitiems prireikia. Išduodu save, tačiau padedu kitiems. Visi jie pasakys, kad aš laiminga, nes neverkiu, nes nesiskundžiu, nes pažįstu, nes niekada nesustoju, nes džiaugiuos gyvenimu, nes dalinuosi, nes kalbu, dainuoju. Visiems esu stipri.. Na ir gerai. Tegu galvoja taip. Visi galvoja. Galbūt jie teisūs..
Ir kai ryte po skruostu pajauti sudrėkusią pagalvę vėl pagalvoji - šiandien surasiu savo laimę.
Kai visą miestą pažinai tu pamanei, kad gal ne čia tos laimės ieškai. Šaltu vandeniu nusipraususi veidą išėjai į pievas. Išėjai tokia, kokia esi - pasidabinusi liūdnu žvilgsniu, sugniaužtuose kumščiuose laikei savo silpnumą, susivėlusiais plaukais ir liūdna daina savo ausyse. Tyla. Po truputį ji tave užbūrė. Gal čia laimė?
- Nėra jos! Man nereikalinga laimė, kurios negaliu su niekuo pasidalinti. Tas tuščias laukas, kaip ir tušti žmonių žvilgsniai. Aš čia viena. Ir tik save galiu atrast, bet mano vardas ne Laimė. Aš pamėginsiu, bet jau netikiu, kad ją atrasiu. Bet aš stipri, nepasiduodu greit, todėl dar paieškosiu. Ne veltui juk čia atėjau…
Lietei medžius, uostei gėles, bandei atskirti paukščių balsus. Bet nesikeitė niekas. Buvai tokia pati, kaip ir žengdama pirmąjį žingsnį į pievą - kovotoja, ieškanti, skubanti, siekianti. LAIMĖ - tas vardas kurį tiek kartų jau buvai girdėjusi, ir materija, kurios niekada net sapne nebuvai mačiusi. Tai ypatinga dovana, kurią turi užsitarnauti, užsidirbti. Išmynei visą pievą, nulaužei visas gėles.. Pakėlusi akis į dangų pamatei dešimtį skrajojančių drugių.
- Kodėl tik dabar, kai kūnas nebeklauso. Kai nebegaliu žengti nė žingsnio? Turiu sugaut nors vieną, kad spalvomis nudažytame sparne perskaityčiau laimės vardą. Turiu sukaupti paskutines jėgas - turiu pakilti ir bėgti paskui juos. Taip reikia. Juk negaliu pasiduoti, kai laimė jau visai arti…
Bet tu buvai per daug pavargusi. Tik įkvėpei ir parkritai, nepajėgdama nė atsimerkti. Pamanei, pailsėsiu minutėlę ir bėgsiu jų gaudyti. Tik minutėlę…
Mieloji, nelaistyk ašaromis tų gėlių kurias pati išmynei. Verčiau jau atsimerk! Tik nejudėk ir neišgąsdink jo - ant tavo delno nutūpė drugys…
Komentarai(1)
|
Naujienos
RU
LT
EN
IT
Žaidimas "Pakibink"
Naujausi blog'ai
