Kahlil Gibran
Apie Grožį
Kur jūs ieškosit grožio ir kur jį rasit, jei jis pats nebus jūsų kelias ir jūsų vadovas?
Ir kaip apie jį kalbėsit, jei jis pats nebus jūsų kalbos įkvėptas?
Apvilti ir įskaudinti sako: "Grožis malonus ir švelnus.
Kaip jauna motina, truputį drovėdamasi savo pačios dailumo, jis vaikšto tarp mūsų".
O aistringieji sako: "Ne, grožis yra galingas ir baisus.
Kaip audra jis sudrebina žemę po mūsų kojom ir dangų virš mūsų galvų".
Pavargę ir išsekę sako: "Grožis - iš švelnių šnabždesių. Jis kalba mūsų dvasioj.
Jo balsas paklūsta mūsų tylai kaip silpna šviesa, kuri virpa, bijodama šešėlio".
O nenuoramos sako: "Mes girdėjom jį šaukiantį kalnuos,
Ir su jo šauksmais atskriejo kanopų bildėjimas, sparnų plasnojimas ir liūtų riaumojimas".
Naktį miesto sargybiniai sako: "Grožis pakils su aušra iš rytų".
O vidurdienį darbininkai bei keliautojai sako: "Mes matėm jį palinkusį prie žemės pro saulėlydžio langus".
Žiemą sniego užpustytieji sako: "Jis ateis su pavasariu, atšuoliuos per kalnus".
O per vasaros karščius pjovėjai sako: "Mes matėm jį šokant su rudenio lapais ir regėjom sniego dribsnius jo plaukuose".
Visa tai jūs pasakėt apie grožį,
Tačiau, tiesą sakant, jūs kalbėjot ne apie jį, bet apie nepatenkintus savo norus,
Nes grožis nėra poreikis, o ekstazė,
Tai ne ištroškusios lūpos ir ne išmaldai ištiesta ranka,
O greičiau - tai liepsnojanti širdis ir užburta siela.
Tai ne atvaizdas, kurį jūs norėtumėte išvysti, ir ne daina, kurią norėtumėt išgirsti,
Bet greičiau - atvaizdas, kurį matot, nors užmerkiat akis, ir daina, kurią girdit, nors užsikemšat ausis.
Tai ne sakai susiraukšlėjusios žievės tarpeliuose ir ne nagai su sparnais suaugę,
Bet greičiau sodas, visuomet žydintis, ir angelų būrys, visada skraidantis.
Orfaleso žmonės, grožis yra gyvenimas, kai nusimeta šydą nuo savo švento veido.
Bet gyvenimas - jūs, ir jūs - šydas.
Grožis - tai amžinybė, žvelgianti į save veidrodyje.
Tačiau jūs amžinybė, jūs ir veidrodis.
Komentarai(0)
|
Naujienos
RU
LT
EN
IT
Žaidimas "Pakibink"
Naujausi blog'ai
