[i][size=3]dievinu, kai Jis užsimerkęs
ir kai niūniuoja vos vos virpindamas lūpas
dar kai šypsosi, nes jo viršutinė lūpa susiaurėja ir tampa lyg mažytė linija tarp žemės ir dangaus
myliu Jo juoką
jis toks skardus, jog atrodo aplink vien kalnai
klausausi ir jaučiuos lyg sėdėčiau kažkur Tibeto pakrašty
jis vaikšto basas
per sniegus, lijundras ir audras
ir kvatoja
juokiasi iš mirties ir baimių
ir jis netiki, kad kažkas dar bus
kad buvo ar yra
jis žino
jaučia
kvėpuoja
kartais pučia į orą tabako burbuliukus
šypsodamasis užverčia galvą į dangų
ir stebisi
pavasariu, rudeniu
kvepiančia žiema
dar tyli Jis kartais
taip, tarsi bet koks žodis būtų nieko vertas
ir sėdi tamsoje tam,
kad jaustų, o ne matytų šviesą
ir jis turi nuostabias akis,
kurios nemoka nuslėpt
nemoka nesišypsot, kai gera
ir neliūdėt,
kuomet pasibaigia naktis
jis bėgioja gatvėmis, šūkauja,
prausia veidą upės vandeniu rytais
ir delnus merkia į beprotybę
kartoja, kad viskas yra paprasta
kad gimėm tam, jog mirtume
kad viskas kažkada jau buvo
ir šypsosi tai sakydamas
ta tokia, devynių milimetrų šypsena
o kartais...
kartais verkia, nes būna gražu
nes liečia vidų,
nes sujaukia mintį
kai baigias pasaulis irgi verkia
neieško jis
nesidrasko
laukia
ramybę spinduliuoja
sustabdo pasaulį, žmones ir vienatvę
lyg koks bodhisattva
ir retkarčiais
kai tarpduriuose jis įsmeigia žvigsnį tiesiai į mano sielą
sugebu pamiršt, kad esu
nebejaučiu kūno
tik snigti ima
į mano ir jo delnus
ir ant blakstienų
išgirstu
harmoniją[/size][/i]
Комментарии(3)
|
Naujienos
RU
LT
EN
IT
Žaidimas "Pakibink"
Naujausi blog'ai
